Apie Kidulius ir fotografiją su Andriumi Ufartu

Visiems kiduliečiams puikiai žinomas, mūsų krašto sūnus. Jo vardas populiariausiuose Lietuvos naujienų portaluose visada džiugina sielą, nors parašytas ir ne dideliu šriftu. Kasdien Andriaus foto objektyve atsiduria žymiausi Lietuvos žmonės, karščiausi įvykiai ir įspūdingiausi renginiai, tačiau gimto krašto jis nepamiršta ir pats apie save primena. 2009 metais Kidulių pagrindinėje mokykloje, o 2011 metais Kidulių dvare buvo pristatytos jo meninės fotografijos parodos. Dabar jis kviečia pačius kiduliečius surengti virtualią parodą portale www.kiduliai.lt.

Konkursu siekiama, kad fotografuojantys kiduliečiai pasidalintų savo užfiksuotais „perliukais“ ne tik su savo draugais socialiniuose tinklapiuose, bet ir ten, kur jie būtų pasiekiami platesnei auditorijai. Svarbu kraštą parodyti tiems, kurie išvyko gyventi kitur ar tiesiog domisi Kiduliais. A. Ufartas tiki, kad tokia paroda padėtų ir patiems atrasti senas vietas iš naujo, pastebėti tai, kas nuskęsta kasdienybėje. Jis ragina fotografuoti ne tik gražius Kidulių gamtovaizdžius, bet ir kasdieninį gyvenimą: „Grožis yra subjektyvus dalykas. Lygiai taip pat gražu gali būti sėdintis senolis ant suoliuko, į mokyklą  einantys moksleiviai ar baloje žaidžiantys vaikai.“

Kaip užsimezgė meilė fotografijai?

Gal nuo dvylikos metų pradėjau svajoti apie fotoaparato įsigijimą. Tada apie fotografo specialybę nesvajojau, tiesiog norėjau sustabdyti akimirką.  Lūžis įvyko tada, kai nunešiau Jurbarke atspausdinti nuotraukas su keliais Kidulių gamtovaizdžiais. Ten padavėjas atsiklausė, ar gali mano nuotrauką, su rudenišku vaizdu, įsirėminti ir padėti į vitrinos, nes jiems ji labai patiko. Buvau pakylėtas, kad mano tylų triūsą pamatė ir įvertino. Nuo tada pradėjau dar daugiau fotografuoti, ieškoti literatūros ir žmonių, kurie man padėtų tobulėti. Vienas iš jų buvo dailės mokytoja J. Macijauskienė. Kadangi gražiai piešti nemokėjau, ji leido atsiskaityti nuotraukomis ir taip skatino ieškoti kūrybinių sprendimų fotografijoje.

Dabar Kiduliuose visi jus žino ir gerbia kaip fotografą, kada pats pradėjote tokiu jaustis?

Rimčiau fotografuoti pradėjau nuo 14 metų, bet tikrasis jausmas, kad esu fotografas atėjo ne greitai.  Nors manau, kad ir tai per anksti. Teko susidurti su tikru gyvenimu: ir kilti, ir kristi. Kai įpusėjau mokslus,  jau šiek tiek dirbau įvairiuose žurnaluose. Tada atrodė, kad moku ir žinau viską. Vėliau, kai įsidarbinau fotoagentūroje, supratau, kad nemoku nieko. Tokia realybė buvo baigus mokslus: teorija lieka teorija, o praktika ir fotoreporterio darbas –  visai kas kita.

Jau seniai nebegyvenate Kiduliuose. Kaip požiūrį į Kidulius pakeitė išsikraustymas iš tėvų namų?

Palikus Kidulius ir praėjus kokiems 5 metams požiūris pasikeitė kardinaliai. Supratau, kad gyvenant toje pačioje vietoje labai sunku atskirti ir objektyviai įvertinti svarbius, brangius dalykus. Sako, reikia viską prarasti ir atrasti iš naujo. Taip buvo ir man. Kai gyvenau Kiduliuose galvojau, kad čia absoliučiai nėra ką įdomaus fotografuoti, kad kai nuvažiuosiu į Vilnių, ten tai jau bus ką veikti. Iš pradžių taip ir buvo, bet po to praregėjau ir supratau, kiek svarbių dalykų Kiduliuose taip ir neužfiksavau.

Kas liko neužfiksuota?

Pavyzdžiui, nepadariau gerų nuotraukų su karvių ganymu. Kiduliečiai turėjo  autentišką reiškinį, kai visas miestelis suvarydavo savo karves į bandą lankose, kur piemuo visą dieną ganydavo. Vakare žmonės sueidavo ir parsigendavo karves keliais be jokių užtvarų, nes karvės buvo įpratusios ir pačios pareidavo. Dar dabar, kai tai papasakoju pažįstamiems, jie stebisi akis išpūtę ir klausia, kuriame amžiuje tai buvo. Pas mus, Vilties gatvėje, buvo dar vienas įdomus reiškinys – talkos. Nesvarbu, ar javapjūtė, ar bulviakasis, ar runkelių valymas kaimynai ėjo vienas pas kitą ir padėdavo. Vakare po darbų visi sueidavo pas tą, kuriam dirbo ir prie vaišių stalo aptardavo tos dienos darbus ar miestelio aktualijas. Dabar viskas kitaip, daug kas mechanizuota. Neliko to komandinio darbo ir šilto bendravimo. Graužiuosi, kokių istoriškai vertingų nuotraukų galėjau padaryti, o tuo metu atrodė, kad tai – visiškai neįdomi kasdieninė buitis.

Kiduliuose esate surengęs ne vieną meninės fotografijos parodą. Kas traukia į Tėviškę? Iš kur tas noras palaikyti ryšį?

Grįžęs dar ir dabar atrandu Kidulius iš naujo. Mėgaujuosi. Man laibai įdomi senoji Kidulių architektūra ir jos istorija. Vadinamasis „Berlynas” man atrodo pati mistiškiausia vieta. Kai ten vaikštau, pasijaučiu visai kitame laikmetyje, apgaubtas kažkokios paslapties. Su „Berlynu” dar noriu padirbėti ir padaryti įdomių nuotraukų, užfiksuoti ateičiai šią istorinę vietą.

Ar dar laikote save kiduliečiu? Kodėl?

Aš ir dabar dažnai savęs klausiu: aš – vilnietis ar kidulietis?  Ir vienareikšmio atsakymo neturiu. Namai man jau yra Vilnius. Per daug metų aš šį miestą prisijaukinau, bet šaknys – Kiduliai. Ir jų išsižadėti tikrai negalėčiau. Visada pasidomiu, kas čia vyksta, kuo gyvena kiduliečiai. Man, ypač vasarą, smagu grįžti: pabusti nuo gaidžių giedojimo, užuosti laukuose pjaunamos žolės kvapą ar nuvažiuoti  lankomis iki Nemuno. Tada jaučiu palaimą. Daugelis, tikriausiai, šių paprastų dalykų net nepastebi. Tada ir suprantu, kokie man brangūs Kiduliai. Be abejo, šį ryšį ypač sustiprina ten gyvenantys tėvai, brolis ir seni pažįstami. Manau, aš vis dar kidulietis.

Neseniai tinklapyje Kiduliai.lt paskelbėte foto konkursą „Čia gyvenu“. Kaip kilo tokia mintis?

Dabar labai daug kalbama apie savanorystę.  Vieną gražią dieną supratau, kad galiausiai pribrendau ir aš ne tik gauti ir imti, bet ir duoti. Tas davimas turi teikti džiaugsmą ir kitiems, ir man pačiam, todėl pasirinkau gimtą kraštą.  Šį kartą iniciatyva įgavo fotokonkurso pavidalą. Ateičiai turiu ir daugiau idėjų, susijusių su fotografija ir Kiduliais.

Su Andriumi Ufartu kalbėjosi žurnalistė Monika Būblaitytė