Gal ko trūksta? Laimės!

Sekmadienio popietę Kidulių dvaro salėje įvyko dar vienas projekto „Sėkmės istorijos“ susitikimas. Šį kartą atvyko Anatolijus Čiupkovas, nusipelnęs Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ žaidėjas. Praeityje garsus krepšininkas, o dabar – Lietuvos krepšinio veteranų lygos viceprezidentas. Iki šiol didelę jo gyvenimo dalį užima krepšinis, bet ne tik jis. Vos pristatytas svečias pareiškė, kad kalbėtis gali ir nori apie viską: politiką, verslą, gyvenimą…

Noriai kalbėdamas apie savo karjerą A. Čiupkovas pradeda tuo, kad sportavo nuo vaikystės. Pats garsiai svarsto, gal būtent futbolas lauke žiemą, jį užgrūdino. Prisipažįsta, kad į „Žalgirį“ buvo pakviestas dėl puikios fizinės formos. Neslepia, kad baiminosi dėl savo ateities krepšinyje, todėl sustabdęs karjerą, baigė mokslus. Tapęs inžinieriumi, kaip pats sakė, daug metų praleido gamyboje. Tačiau ir tuo metu neapleido krepšinio, žaidė studentų lygoje, o vėliau vėl buvo pakviestas į „Žalgirį“.

Paklaustas, kaip jautėsi 1962 m. su Kauno „Žalgirio“ komanda Kaune tapęs TSRS čempionu sakė, kad eidamas namo po šventinės vakarienės, pirmą kartą gyvenime jautėsi toks ypatingas, toks „kietas“ sportininkas. Prisipažįsta, kad ir dabar nėra kuklus, tačiau savo sėkmę krepšinyje yra linkęs aiškinti palankiomis aplinkybėmis. Mat tuo metu keitėsi krepšininkų kartos. Jo dalyvavimas veteranų sporte jau irgi pažymėtas nuopelnais: „Pavyzdys veteranų Europoje“, „Pavyzdys sporto veteranų pasaulyje“. Neabejoja, kad kolegoms toks jo pripažinimas sukėlė pavydą. Aiškina, kad krepšinis – komandinis žaidimas, todėl svarbu komanda, o jis mano, kad tėra geras organizatorius.

Čiupkovas negailėjo gerų žodžių treneriui V. Bimbai. Kelis kartus pabrėžė, kad būtent Modestas Paulauskas yra daugiausiai apdovanotas Lietuvos krepšininkas. Publikai pasiteiravus nuomonės apie V. Romanovą ėmė dalintis nuoširdžiais prisiminimais. Džiaugėsi rėmėjo dosnumu, paprastumu ir pagarba veteranams: „Mūsų vietos buvo pirmoje eilėje, kur dabar sėdi visokios blondinės. Dabar mūsų vietos kitur…“. Paklaustas apie politiką, savo įsitraukimą įvardijo kaip norą sekti paskui įkvepiantį lyderį, kuris, deja, neužėmė vadovaujančių pareigų. Baimė prarasti finansavimą dar kurį laiką veikė, tačiau vėliau tapo priežastimi palikti partiją.

„Esu Lietuvos žmogus. Noriu, kad visi gražiau, geriau gyventume,“ – nuoširdžiai sako A. Čiupkovas pridėdamas, kad ir Škotijoje mokslus kremtančiam anūkui liepia grįžti į Tėvynę, nes taip reikia. Jis tiki lietuvių talentingumu, dvasingumu. Gaili, kad viskas sueina į pinigus, bet supranta – nieko nepadarysi.

Publikos paklaustas apie teisėjų objektyvumą sporte liūdnai patvirtino, kad yra tekę „žaisti ir prieš komandą, ir prieš teisėjus“. A. Čiupkovo teigimu, kad ir koks aukštas krepšinio lygis Lietuvoje, teisėjavimas tokio lygio dar nepasiekęs. Esą ir kitose šalyse situacija tokia pati. Pasitikėjimą kelia nebent tie teisėjai, kurie yra žaidę kokiame nors lygyje, tačiau ryškaus pragiedrėjimo šioje srityje dar nenusimato. Teisėjai nuolat tikrinami, tačiau „viršininkas – visada teisus,“ – juokiasi krepšinio veteranas.

Prasidėjus kalbai apie A. Sabonį A. Čiupkovas akimirką susimąstė: „Galiu pasakyti daug gražių žodžių“ ir tada pasipylė. Jo manymu, toks talentas gimsta kartą per šimtmetį. Sabonis – ne tik krepšininkas, kuris garsina Lietuvą, bet ir puikus žmogus. Pabrėžė, kokia graži Sabonių šeima ir pajuokavo: „Suprantu, turint milijonus galima viską gražiai daryti. Arba negražiai.“ Tačiau pridėjo, kad vaikams labiausiai reikia ne milijonų, o išminties auklėjant, padorumo ir meilės. Papasakojo, kaip Arvydas įsimylėjo Ingridą, tuometinę Mis Vilnius. Prisiminęs Sabonio tėvus Čiupkovas atsiduso: „Matyt, iš gelmių viskas.“ Džiaugėsi, kad Sabonis iškilus ne tik savo ūgiu, bet ir gerais darbais.
Atkūrus nepriklausomybę, A. Čiupkovas septyniolika metų aktyviai kūrė Lietuvos krepšinio veteranų judėjimą. Kasmet dalyvauja Pasaulio ir Europos krepšinio veteranų čempionatuose. Yra daugkartinis šių varžybų nugalėtojas ir prizininkas, pasaulio krepšinio veteranų federacijos (FIMBA) valdybos narys. Turi nemažai visuomeninių pareigų: Kauno krepšinio klubo „Žalgiriečiai veteranai“ prezidentas, Lietuvos krepšinio veteranų lygos viceprezidentas. Be to, aktyviai dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų sportiniame judėjime. Yra Lietuvos parolimpinio komiteto viceprezidentas ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas.

Svečias atsivežė prezentaciją „Kaip išmokti būti laimingu?“ su nuotraukomis iš 2012 metais vykusių Londono parolimpinių žaidynių. Pasakojo, kad stebint tokias varžybas reikia ypatingo jautrumo. Čia neįgalūs sportininkai siekia bet kokia kaina parodyti, kad gali. Prezentacijoje buvo paaiškinta, kaip atsirado parolimpinės žaidynės: kada žmonėms su negalia, pasveikti ar bent sustiprėti dažnai trukdo pesimizmas, sportas vėl pažadina tikėjimą savo jėgomis. Prisipažino pats dalyvavęs golbolo simuliacijoje, kada užrišamos akys, o žaidėjas turi neįleisti skambančio kamuolio į vartus. Regėjimo, kaip juslės, netektis buvo sukrečianti patirtis, kurią siūlė pabandyti visiems. Sujaudinta publika pritarė svečio nuomonei, kad premijos už parolimpinius pasiekimus turėtų būti didesnės. Gal net didesnės už sveikų sportininkų. Paskendęs spalvinguose prisiminimuose iš Londono galiausiai ėmė juoktis: „Pats geriausias dalykas olimpiniame miestelyje – valgykla. Jūs neįsivaizduojate, kaip mes apsirydavome pirmomis dienomis. Dirba kiaurą parą ir siūlo visų šalių virtuvių patiekalus. Nemokamai!“

A. Čiupkovas teigia, kad jaunimas dabar yra labai išsisluoksniavęs. Yra gražus, šviesus ir toks kuris stebina, kokio ankščiau buvo vienetai. Prisimena, kad jaunystėje naktį Kaune nebūdavo baisu grįžti namo palydėjus panelę, o dabar jau nerimautų jei anūkas vėlumoje eitų per miestą. Jo manymu nepriklausomybė atnešė naujas galimybes, todėl ir sportas įgavo naują prasmę. Ankščiau buvo svarbiausia laimėti, o dabar iš to reikia ir uždirbti. Net gabiam vaikui norint treniruotis, reikia mokėti. Sportas tapo didele komercija. Svečias nedrąsiai prisipažino, kad jam keistai atrodo juodukai „Žalgiryje“, kad ir kokie talentingi, bet skaudi tiesa ta, kad savų krepšininkų neįperkame.

Tradiciškai paprašytas sėkmės recepto, svečias teigė tokio neturįs. Pasakojo, kad dažnai padavėjos paklaustas: „Gal ko trūksta?“, atsako: „Laimės.“ Mat malonu būtų ją taip paprastai gauti, tačiau jo patirtis rodo, kad svarbiausia stengtis labai gerai daryti tai, ką pasirinkai, kad ir kas tai bebūtų. Gerai išmokti ir įsigilinti. „Patys turite pasirūpinti savimi, savo šeima, vaikais…“ – baigė svečias dar kartą pabrėždamas, kad prie sovietinės valdžios viskas buvo paduota, o dabar esame laisvi ir reikia ta laisve naudotis atsakingai.

Monika Būblaitytė