Hana Šumilaitė Kiduliuose: „Mąstyti, bet tik taip, kad mastitas neišsivystytų.“

Kidulių dvare šiemet vėl tęsiamas, publikos jau pamėgtas, projektas „Sėkmės istorijos“. Dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė paskutinį sausio ketvirtadienį kvietė į susitikimą su režisiere, aktore ir žinoma humoriste ponia Hana. Pastaroji savo ruoštu iš Kauno atvyko kaip pridera tikrai poniai: ir su marga svita, ir su spektakliu. Dvaro laisvalaikio salėje žiūrovams susodinti prireikė net papildomų kėdžių.

Sėkmė aplankė darant tai, kas patinka

Hana Stanislava Šumilaitė prisipažino, kad gavusi kvietimą į projektą „Sėkmės istorijos“ susimąstė: ar jos istorija sėkminga. „Turtų nėra… Tačiau yra žmonės, kuriais galiu pasitikėti, kurie žiūri ta pačia kryptimi,“ – garsiai svarstė ji ir priėjo išvados, kad jei jau kviečiama, tai ir sėkminga. Paprašyta išduoti savo sėkmės receptą ji tik smagiai nusijuokė: „Receptais dalintis gudrūs visi!“ Ir toliau tikino, kad viskas susidėliojo savaime. Režisierė prisipažino, kad jai tiesiog patinka, ir sekasi nurodinėti kitiems, ką daryti. Tuo netruko patikėti ir susirinkusieji salėje, kai jos paprašyti ėmė mekenti, kaip išdresiruota avių banda.

Hana Šumilaitė

…ir taip nuo pat mažų dienų

„Iki dvejų buvau plika, kaip Chruščiovas. Iki ketverių – garbanota, kaip Leninas ant spaliukų ženkliuko. Tikiuosi, nebaigsiu kaip Brežnevas,“ – juokėsi H. Šumilaitė renginio vedėjos paprašyta pradėti savo istoriją nuo vaikystės. Prajuokinusi publiką ir pati labiau atsipalaidavo. „Jau ketverių metų stovėjau ant kėdės ir dainavau,“ – pasakojo ponia Hana kraipydama galvą, – „Manau, kaip visi.“ Jau nuo mažumės režisierė organizuodavo kiemo vaikų spektaklius. Draugus įkalbėti žaisti teatrą nebuvo sunku. Mama pasiuvo uždangą, o į pasirodymus atėję kiemo gyventojai mielai susimokėdavo už bilietus: dvi kapeikas arba du saldainius. H. Šumilaitė save visada atsimena būryje draugų: iki penkerių žaisdavo su berniukais futbolą, ledo ritulį, o vėliau suprato, kad lyg ir reikėtų žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės – iš įpratimo įtraukė ir vaikinus: „Juk visada smagiau, kai daugiau!“

Svarbiausia – žmonės

Žiūrovų paklausta apie „Bentski šou“ Hana Šumilaitė su nostalgija prisiminė gerą kompaniją ir skoningą humorą. „Buvome jauni, drąsūs… Pasižiūri ir ne gėda,“ – didžiuojasi humoristė. Pasidžiaugė, kad Artūras Orlauskas (kurio anekdotus kiduliečiai dar atsimena iš praėjusių Aukšlinių ir pasakoja negirdėjusiems) dabar perkelia savo archyvą į internetą. Pirmosios lietuviškos situacijų komedijos „Kaimynai“ aktorė prisipažino, kad ankščiau buvo mačiusi vos keletą serijų, o dabar jas su malonumu žiūri vieną po kitos. Šaržuotos lietuviškos šeimos gyvenimas, rodos, sužiba iš naujo. Hana Šumilaitė atsimena, kaip tekdavo filmuotis nešildomoje studijoje (labiau panašioje į angarą). Net žiemą, kada įjungus kameras reikėdavo išjungti šildytuvus, kad nekeltų nereikalingo šurmulio. Kojų nefilmuodavo, todėl gelbėdavo šilti batai ir kartais net dvi poros vilnonių kojinių. Visas kančias atpirko puikus kolektyvas. Su malonumu prisimena, kad dialogai su kaimynu (aktorius Algimantas Slėnys) eidavosi visiškai natūraliai. Juokiasi girdėjusi, kad žmonės net gyvendavo tokiu rimtu – jai pasakojo vienas autobuso vairuotojas, kaip keleiviai jį skubindavo, kad tik spėtų pamatyti naują seriją. Ne šiaip sau trejus metus serialas buvo populiariausių televizijos laidų dešimtukuose.

Aktorystė – tik nuotykis

Dabar ponia Hana labiausiai atsidavusi režisavimui: turi vieną vaikų ir du suaugusiųjų teatrus. „Aktorius – baisi profesija!“ – nustebino publiką charizmatiškoji viešnia ir toliau bėre išminties perlus. Pasak jos, turi sutapti daugybė lemtingų aplinkybių, kad aktorius sužydėtų: „Tavo laikmetis, tavo teatras, tavo režisierius, kuris imsis su tavim dirbti…“ Ją liūdina, kad Lietuvoje yra daug talentų, su kuriais tai tiesiog neįvyko. „Tada nusigeria, žudosi…“ – pakomentavo ji visiems puikiai žinomas realijas ir svajingai pripažino, – „Kita vertus, nieko gražesnio nėra.“ Nors visada svajojo būti režisiere ir mėgaujasi tokiu savo darbu, prisipažįsta, kad aktorystė – nuotykis, kuriam sunku atsispirti. Net žalias jaunimėlis žino jos pasirodymą lietuviškoje komedijoje „Nepatyręs“. H. Šumilaitė ir dabar nepamiršta, kad vaidmenį gavo telefonu. Kadangi, kaip įprasta, buvo organizuojama aktorių atranka, ji pasvarstė aplinkybes, kad dalyvauti neapsimoka ir jau būtų atsisakiusi, tačiau režisierius kaip mat paskyrė ją tam, gal tik 5 minutes ekrane matomam, bet reikšmingam vaidmeniui.

Net graudu, kaip nebejuokinga

Hana Šumilaitė džiaugiasi, kad dar nėra užmiršta, kad verda ne tik savo teatrinėje veikloje, bet kartais sulaukia pasiūlymų ir iš televizijos. Moteris pripažįsta kas kartą pakviesta, apsidžiaugia, o papildomos pajamos vilioja. „Batus nusipirkti ar dar ką gražaus,“ – sako ponia Hana aiškindama savo paprastą, moterišką požiūrį. Tačiau vis tiek nugali pagarba sau ir scenai. „Nesinori tam mėšle dalyvauti,“ – reiškė aktorė savo nusivylimą tokiais šou kaip „Šuolis“. Jai kartais atrodo, kad dabar viskas „gaminama“ gal tik keturias klases baigusiųjų intelektui. Kad jaunieji kolegos mokosi iš rusų humoristų jai netrukdo, bet nuo to, kad tiesiog vagia ir dar neprofesionaliai perdirba – nusvyra rankos. H. Šumilaitė stebisi, kaip nelieka privatumo, kaip žmonės savo noru jo atsisako. Būdama karingos sielos, siūlo prodiuseriams boikotuoti tokius projektus. Tačiau pati atsimena, kaip organizuoto “Maksimos“ boikoto metu, tikriausiai, apyvarta buvo net didesnė, nei įprasta. „Matyt, žmonės atėjo įsitikinti, ar tikrai kažkas vyksta,“ – juokiasi ji prisimindama vieną iš savo žygių prieš srovę. Patirtis rodo, kad lietuvių jau toks mentalitetas: skųstis už akių, o prie akių meilikauti.

Skauda arba neskauda

„Hipiai – mūsų karta, nors su tikraisiais gėlių vaikais siejo gal tik ilgi vyrų plaukai, moterų sijonai ir karoliai, bei, žinoma, maištas ir noras ištrūkti iš sistemos,“ – pasakojo Hana Šumilaitė su nostalgiška šypsena lūpose. Maištingos sielos režisierė nuo pat karjeros pradžios dirbo taip, kaip liepia širdis. Baigusi konservatorijos gavo paskyrimą į fabriko „Inkaras“ kultūros namus ir per porą metų gavo savo vadovaujamam teatrui, tuo metu labai garbingą, „liaudies teatro“ vardą. Ponia Hana pamena, kaip paskutinei peržiūrai buvo parengtas avangardinis spektaklis, kuris, vėliau tuometinės valdžios buvo įvertintas kaip antisovietinis, o ji pati išvadinta vakarų šnipe. Dabar juokiasi, kad yra vadinama vatniku. „Sąžiningumas nepatinka jokiai valdžiai,“ – tikino ji publiką. Skirtumas galbūt tik toks, kad tada „Inkare“ buvo labai stipri sala žmonių, su kuriais buvo galima ištverti viską. Jų spektaklių premjeros sulaukdavo ir iki 300 žmonių, kas Kauno pakraštyje buvo įspūdinga publika vietiniam teatrui. Žinoma, salėje sėdėdavo ir H. Šumilaitės veikla susidomėję saugumiečiai, kurie vėliau nurodydavo, ką pakeisti, kad spektaklis nebūtų politizuotas. Kolegos ramino, o jauna režisierė prisidengdama menu, vis stengėsi žadinti žmonėse tas idėjas, kurios ją jaudina. Būtent tos pačios maišto idėjos vedama ir pirmai pažinčiai į Kidulių dvarą norėjo atvežti būtent „Pasaką apie avį“ – nes ta tema dabar skauda, tik, deja, žmonės linkę apie tai patylėti.

Ne valdžią myli, o Tėvynę

Perspėjusi, kad neflirtuoja ir neagituoja už jokių politinę jėgą Hana Šumilaitė vylėsi savo mintimis įkvėpti susirinkusiuosius veikti. Gal ne kalnus versti, bet nors nelikti abejingais. Spektaklyje rodomą atsinaujinimą per žemę ji greitai susiejo su vykusiu referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams. „Ką mūsų seneliams reiškė žemė? O ką mums? Nebe labai ką?“ – klausė retoriškai pripažindama, kad vertybės keičiasi ir su jaunimu ji jau ne visada susikalba. Sako tada pajutusi, kad reikia ginti savo vertybes, o kovoti su emigrantais jau neketina – nebetiki. „Po to referendumo kažkas nutrūko. Tautai dzin?“ – klausė H. Šumilaitė. Abejingumą ji pastebi ir dirbdama su vaikais. Pasakojo, kad kai vos pradėjus dirbti visi 20 auklėtinių puldavo tvarkyti scenos, vos užsiminus, kad netvarka. Po dešimties metų jau tik kokie 4-5 pajudėdavo, o dabar vaikai sėdi ir dar atšauna: „Juk yra valytoja!“ Gūžtelėdama pečiais vėl klausė publikos: „Progresas?“ Prisiminusi, kaip iš fotokopijų skaitė uždraustas knygas ir troško keliauti stebisi, kad dabar jau ir į kiemą vejami žaisti vaikai mano, jog tai būtų bausmė. Jaunimui patarė keliauti, nedūsauti, kad nėra pinigų naujam automobiliui, o tiesiog užsidėti kuprinę ant pečių ir tranzuoti, kur akys veda. Ir, žinoma, grįžti. H. Šumilaitė su spektakliais lankosi ir emigrantų bendruomenėse Airijoje bei Anglijoje, todėl sako iš patirties – negrįš. „Išsivaikščiosim?“ – vėl klausė ji publikos išreikšdama liūdesį dėl nykstančios Tautos.

Politikoje menininkams ne vieta

„Vargšas Kudirka žadino Tautą… O ji ir toliau miega,“ – juokėsi ponia Hana sąmoju apvilkusi skaudžią tiesą. Pasakojo, kaip aistringai ėjo su Sąjūdžiu, bet ties Seimu sustojo – ne jai tokia veikla. Reikia žmonių su tinkamu išsilavinimu, mažiau emocionalių, racionalių. Ji labiau tinka teatrui, kur ir toliau realizuoja jau aktualias, Tautą žadinančias idėjas. Apie politikus H. Šumilaitė paprastos nuomonės: „Nėra visai švaraus žmogaus. Nėra ir negali būti. Bet nesusidirbti galima.“ Tikina būtent dėl nusišnekėjimų ir socialiniame tinkle „Facebook“ išmetusi iš draugų vieną žymiausių Lietuvos politikių. O štai dvare susirinkusius kiduliečius mielai priimtų. Net tik virtualioje erdvėje, bet ir į namus Vilijampolėje – arbatos išgerti, pasikalbėti. Ji vis dar tiki, kad kaime žmonės truputį kitokie, nuoširdesni. Todėl ir prašė vieno, bet įmanomo dalyko: eiti į rinkimus ir balsuoti. O svarbiausia – domėtis už ką balsuoja, kad ne „gražus vyras“ būtų argumentas, o jo asmenybė, darbai ir politinė vizija.

Prisidengusi humoru

„Neduok valgyti, duok pakalbėti,“ – juokėsi jau pati iš savęs Hana Šumilaitė supratusi, kad lieja širdį. Pasak jos dabar tiek maišto pasaulyje, kad norisi nors ko klasikinio, gal net miesčioniško. Bet kokio stuburo, už kurio dar būtų galima laikytis. Pati laikosi meno ir galėjimo per jį išreikšti savo mintis, suburti bendraminčius ir priminti žmonėms, rodos, tokius paprastus dalykus. „Mąstyti, bet tik taip, kad mastitas neišsivystytų,“ – patarė ponia Hana žiūrovams, net baigdama pokalbį neapsiėjusi be šmaikštybių. Prisipažino, jog savo teatrinių kortų nesidėjo tyčia – kad būtų pakviesta dar kartą. Publika viešnią išlydėjo aplodismentais, o dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė žadėjo pasikviesti dar kartą. Kad ponia Hana greit nepamirštų jaukios dvaro atmosferos, jai buvo įteiktas vyndario Juozo Vilkenio Kidulių krašto pienių vyno butelis, kaip pienių pūkais nuskriejančių svajonių ir karštos vasaros prisiminimų simbolis, šildantis tamsiais žiemos vakarais.

Parengė Monika Būblaitytė