Kidulių dvaras siūlo priešnuodį rudeniškai depresijai

M. Būblaitytės nuotr.

Miestelio šventės metu, rugpjūčio 22 dieną, Kidulių dvare buvo atidaryta tapybos darbų paroda „Laiko taku“. Jos autorius – Vaidas Pračkaila, geriau žinomas kaip sudegusio teatro artistė, zanavykė Apolionija Zizirskienė. Čia kviečiama ir akis paganyti ryškiaspalviuose paveiksluose, ir atrasti kitą, ne mažiau spalvingą šio menininko gyvenimo pusę. Džiugios spalvos ir šmaikštūs pavadinimai nejučia nublokš jus į vėstančių karštos vasaros prisiminimų glėbį, bei primins, kad „Dievas laiko sukūrė pakankamai“, belieka šiek tiek jo skirti „pasikultūrinimui“ ir palepinus sielą, jau su nauju užsidegimu kibti į kasdienybę.

M. Būblaitytės nuotr.

Dabar Alytaus rajone gyvenantis V. Pračkaila kilęs iš Griškabūdžio (Šakių rajonas), todėl jo sceninis, zanavykiškas charakteris nėra iš piršto laužtas ir šiam kraštui gan artimas. Su ta „baisiai ukvatnia“ kaimo moteriške, Aplolionija, kiduliečiams jau yra tekę susipažinti, o štai jos vadybininku prisistatantis Vaidas Pračkaila dar mažai čia žinomas. Nors pragyvenimui jis užsidirba kaip humoristas, neapleidžia ir kitų meniškų polėkių. Sako, kad nuo pat mažų dienų buvo „prie meno“, todėl išbandė save daugybėje sričių. Parodos lankytojai pastebi, kad jo asmenybės įvairiapusiškumas jaučiamas ir tapybos darbuose. Pats autorius savo tapybą apibūdina kaip žaidimą su spalvomis, faktūromis, netgi pavadinimais. Jis tikina idėjų turįs dar šimtmečiui į priekį, dar ketinąs nustebinti.

M. Būblaitytės nuotr.

V. Pračkaila kūrybą ir tobulėjimą laiko nenutrūkstančiu procesu. Pats stebisi, kaip labai nuo dabartinių jo drobių skiriasi 1982 metais nutapytas pirmasis tapybos darbas. Nors prisipažįsta, kad jau nuo vaikystės norėjo tapti dailininku, tapyba taip ir liko jo laisvalaikio užsėmimu. Žinoma, „ylos maiše nepaslėpsi“, taip ir šis talentas nuo 2009 metų pavasarį surengtos pirmosios parodos vis džiugina publiką. Kidulių dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė taip pat liko sužavėta tapybos darbų spinduliuojamu pozityvumu ir autoriaus asmeninėmis savybėmis.

M. Būblaitytės nuotr.

Pažintis su menininku prasidėjo interneto erdvėje ir nuvedė iki paties V. Pračkailos namų, kur prie kavos puodelio buvo suderintos visos parodos ir jos uždarymo smulkmenos. „Labai šiltas ir paprastas žmogus. Tai savaime atsispindi jo kūryboje, – dalinosi įspūdžiais V. Novickaitė. „Romantiški ir mistiški siužetai atskleidžia nepaprastą dailininko ryšį su gamta. Gyva, žaisminga kūryba, šmaikštūs potėpiai ir, rodos, įprasti gamtos vaizdai, bet kažkuo kitokie. Tas peizažų tolis iki blankiai baltos, byloja apie tik dailininkui būdingą pasaulio suvokimą,“ – komentavo ji Kidulių dvare dabar eksponuojamą parodą. – „Paveikslai neįpareigojantys, leidžia tiesiog mėgautis ir dažnai provokuoja šyptelėti perskaičius pavadinimą, pavyzdžiui: „Kas čia žydi?“ ar „Nuobodžios tulpės“. Kai kurie darbai kupini lietuviškos nostalgijos (triptikas „Tuoj lis“), bet ir su lengva humoro doze („Rudens pasitaškymai“). Ironija kvepia ir paveikslas „Adomo obuolys“, kai mintys savaime nukrypsta prie krikščioniško vyriškumo prado ir to pirmosios moters atrasto vaisiaus. Parodoje ne maža ir romantiškų, neperkrautų gamtos peizažų, kurie, tarsi sustabdyti ir preciziškai išdailinti.“

Suvalkiečius turėtų sužavėti ne tik „į vieną daiktą sulipyti“ laikrodžiai su paveikslais, bet išjudinti ir filosofiniai klausimai, kurie visai nekaltai klausia: Kaip užrašyti laiką? Kaip atrodo laiko takelis? Ar pats Vaidas Pračkaila jau turi atsakymus į juos ar dar ne, galėsite sužinoti jau rugsėjo 17 dieną, 18:30 kada vyks šventiškas parodos uždarymas ir renginys iš ciklo „Sėkmės istorijos“.

Parengė Monika Būblaitytė