Ledinės žiemos pramogos Kiduliuose

Kidulių dvaras žiemą

Nors šiemet Kalėdos vaizdu pro langą labiau priminė Velykas, žiema jau spėjo apie save priminti privertusi kiekvieną stipriau apsimuturiuoti šaliku, užsidėti kepurę ir apsimauti šiltesnes pirštines.  Juk tai yra tas metų laikas, kurio vaikai laukia ne mažiau, nei vasaros. Atostogos, kalėdinės dovanos ir… sniegas!

Jono Kriščiūno nuotrauka

Jonas Kriščiūnas pasakoja apie vaikystę Kiduliuose: „Mūsų galas – Kiduliuose – tupėdavo ant kalno prie Liudvikynės. Taip jį ir vadinom – Liudvikio kalnas. Su pačiūžom gramdydavom Liudvikio ežeriuko ledą. Neimanto upelis prie Martinkevičių turi aukštą šlaitą. Ten prisnigdavo ir pripustydavo beveik sulig keliu. Buvo galima šokinėti į gilų sniegą. Kasėm urvus pusnyse, nes jos būdavo sulig tvorom, statėm sniego tvirtoves.“ Sniego mūšiai mokyklos kieme, po sniego senį, lyg sargą, prie kiekvieno namo… Galbūt dabar, dėl daugybės modernių priežasčių, meilė šaltajam sezonui kiek atvėsusi. Tačiau tradicija lieka nemirtinga, nors sniego ir ne tiek daug, o tie vaikai, kurie kadaise gaujomis, kaip margos avelės, pasileisdavo po Nemuno lankas, dvaro parką, šilą ar kalnus aplink Kaimelio bažnyčią, jau vedasi savo didelius vaikus į tas pačias vietas.

Paskutinė 1987 metų diena. J. Kriščiūno nuotrauka

Žiema seniau pasimėgauti norėdavo visi. Kaip sakė Laimutis Žemaitis: „Noro buvo daug, o galimybių – mažai.“ Kam arčiau kalnai – tas su rogėm, kam šilas – su slidėm, kam kokia užšalusi “bala” – su pačiūžomis. Na, nebūtinai arčiau namų, svarbu – arčiau širdies. Greta Bautrėnaitė entuziastingai primena: „Ir su „pašikniukais“, ir su padangom…“ Iš vaikystės atmintyje išlikę ir šieno prikimšti polietileniniai maišai. „Kas kaip moka, tas taip šoka…“ Dabar jau kruta tik tie, kurie netingi. Štai Darius Ufartas tik šiemet pradėjo galvoti apie pačiūžų įsigijimą, mat iki tol sėkmingai laužydavo slides šile prie Bedugnės.

Romantiškais prisiminimais sutiko pasidalinti ir Palmyra Martišienė. Pirmąsias pačiūžas jai šeštoje klasėje „įtaisė“ mama prekybininkė, mat laisvai pirkti nebuvo: „Ir dabar turiu, tik pirmą žiemą nenaudoju.” Nuo jaunų dienų pačiūžas turi ir jos vyras Audrius. Vaikai taip pat pamėgę čiuožimą ir vos gerai užšąla jų „prūdas“ – griebia pačiūžas. Deja, šiemet mažoji dukra savo pačiūžas išaugo, sūnūs užsienyje, o štai Palmyros nesustabdys niekas. Ji juokiasi, kad bet kuriuo metų laiku jos “neina ištraukti iš Akropolio ledo“ ir jau laukia, kada šita žiema baigsis. Bet štai vėl svajingai atsidususi pasakoja, kaip seniau Gelgaudiškyje būdavo puikios čiuožyklos, kai užšaldavo molio karjerai: „Ten eidavo ir vyresni piliečiai.“ Specialiai tokiai išeigai Palmyra buvo net plačių trumpų sijonukų pasisiuvusi ir ne dėl simpatijų, dėl ledo, kaip tikra primadona.

Nuotrauka iš P. Martišienės asm. albumo

G. Bautrėnaitė patvirtino tą patį, ką sakė visi pašnekovai: džiaugtis žiemos malonumais – šeimos tradicija, todėl jau seniai įaugę į kraują. Šiemet ji su šeima ledą išbandė pirmiau, nei su draugais. Nuo vaikystės čiuožimą ant ledo pamėgę Gretos tėvai ir dabar mielai šoka į pačiūžas. Tėtis dar pernai žaidė ledo ritulį, gal ir šiemet dar spės iki žiemai atsitraukiant. Greta irgi mėgsta „pavarinėti šaibą“, tačiau su vyrais aikštelėje stumdytis neketina: „Vyrai per šiurkščiai žaidžia, o merginu žaidžiančių nėra, todėl tenka atsisakyti šio malonumo.“ Ankščiau dar eidavo pažiūrėti į žaidžiančius vaikinus, bet dabar nebe, nors aikštelėje ir laksto jos brolis Gytautas. Matyt, tik baltą pavydą kelia toks įnirtingas komandinis žaidimas, kai negali prisijungti.

Nuotrauka iš youtube.com

Laimutis Žemaitis pasakoja, kad meilė ledo rituliui, ko gero, ir gimė Nemuno lankose, kai užšalus senvagei ledo aikštelėje su draugais slidinėdavo net ir be pačiūžų. Mat nebuvo lengva jas gauti, turėjo ne visi, o apie kokybiškas lazdas ir apsaugas tik svajodavo. Lazdas darydavosi patys, o joms nulūžus, kartais čia pat iš krūmų išsitraukdavo kokį tinkamesnį pagalį, kad tik galėtų žaisti. Taip užaugę, pamažu sukaupę išsvajotą įrangą, vyrai ir dabar neatsisako pamėgto sporto. Ankščiau žaisdavo Juozo Vilkenio, o dabar – Leonido Mazuro įrengtoje aikštelėje. Ją prižiūrėti ne taip lengva, kaip gali atrodyti, todėl L. Žemaitis džiaugiausi L. Mazūro iniciatyva, bet čia, kaip ir kiekvienoje draugiškoje bendruomenėje – „ranka ranką plauna“, todėl patenkintos visos pusės. Ypač ta, kuri tą vakarą laimi.

Nuotrauka T. Žemaičio

Visgi gražiausia šio sporto dalis – ne pergalė. Svarbu ir aktyvus laisvalaikis, ir laikas kartu, ir suvienijantis sportinis azartas, ir tradicijos perdavimas. Kartu su tėvu į mūšius ant ledo važiuoja ir sūnus Tautvydas. Vaikinas nuo ankstyvos paauglystės jau stovėjo ant pačiūžų. „Yra specialus apšvietimas, suoliukai, vartai,“ – džiaugėsi puikiomis sąlygomis T. Žemaitis. Šiemet pirmame mače dalyvavo net 18 žmonių, kitame jau tik 8, trečias neįvyko pabūgus šalčio. Gausiausiai ir susirenka veteranai, kurie atsiveda ir sūnus. „Dar prieš 5-8 metus vaikai žaisdavo atskirai, o dabar jau „duoda“ mums į vartus“, -sakė L. Žemaitis didžiuodamasis perduota tradicija. Žaidžia ne tik vietiniai, bet ir keletas jurbarkiečių.

Kiduliečiai nepatingi patikrinti ledą ir kitur. Prieš kelias dienas sužaidė draugišką mačą Griškabūdyje, yra žaidę ir Jurbarke. Vyrai šiemet labai džiaugiasi ledu, mat pernai pažaisti ledo ritulio taip ir nepavyko – buvo vos pora tinkamų dienų per visą žiemą. Kad entuziazmas šiemet žymiai didesnis rodo ir išaugęs susidomėjimas. Vienas iš žaidžiančių kiduliečių – Šarūnas Banaitis prisipažino, kad susidomėti šiuo žiemos sportu paskatino draugų įtaka. Belieka tikėti, kad graži iniciatyva ir daugiau jaunuolių sudomins aktyviu laisvalaikiu žiemą. Norintys laukiami ir kviečiami prisijungti.

Parengė Monika Būblaitytė