„Sėkmės istorijos“ su Žilvinu Macijausku

Pakeisti nusistatymą

„Žmonės – pilni stereotipų,“ – komentavo Ž. Macijauskas pasirinktą renginio formatą. Aklos degustacijos principu iš septynių pateiktų medaus rūšių jis siūlė išsirinkti labiausiai patinkančią. Rezultatai nustebino – aiškaus lyderio nebuvo. Būtent todėl bitininkas siūlo kiekvienam atrasti savo medų ir atsikratyti įsitikinimo, kad liepų medus – geriausias. Skirtingose vietose, skirtingu metu surinktas medus gali labai skirtis. Svarbu ir kokie orai tą vasarą. Žilvinas prasitarė, kad tai, ką parduoda iš namų – tik maža verslo dalis. Didžioji dalis iškeliauja į Daniją. Svečių palepinimui buvo pateiktas retas skanėstas, kurio nenusipirksi – medus su šviežiomis klevų žiedadulkėmis. Ne masinės gamybos produktas ir 5 metus brandintas, 12-14 laipsnių midus, pagamintas vyno fermentacijos principu, iš medaus ir prieskonių.

Meilė atėjo savaime

Nors Ž. Macijauskas jau vien dėl savo srities išmanymo galėtų lipti ant scenos ir skaityti paskaitas, liko toks, koks būna kasdien: nuoširdus ir degantis noru dalintis sukaupta patirtimi. Pats trumpai prisistatė. „Gimiau Pervazninkuose, augau žymiuosiuose Žygaičiuose,“ – pabrėžė kiduliečiams jau žinomą aktyvistės motinos Julijos Macijauskienės gyvenimo epizodą. Pasakojo, kad bitės – giminės dalykas ir meilė tam gimė pas dėdę Sudarge. Būtent dėdė Donatas Žilaitis ir padovanojo jam pirmuosius du avilius. Žinoma, siekė mokslo ir tapo elektronikos inžinieriumi, tačiau širdis vis tiek atvedė prie bičių: „Namuose turi būti trys dalykai: katė – gaudyti graužikams, šuo – saugoti ir bitės – apdulkinti sodą.“ Sako pats nepastebėjęs, kaip atsirado 9, o vėliau 17 bičių šeimų ir daugiau. Suprato, kad reikia mokytis, imtis profesionaliai.  Kibo į knygas ir ėmė pažindintis su bitininkais. Būtent žinių troškulio vedamas, vienas iš pirmųjų Kiduliuose, įsivedė internetą. Pamena, kaip gaudavo didžiules sąskaitas, o dabar net pavydu, kiek daug informacijos prieinama: “Tik norėk…“

Daro, ką mėgsta

„Niekad niekam nebuvau skolingas,“ – pabrėžė Žilvinas išsklaidydamas bet kokias abejones apie jo verslo pradžią. Pasakojo, kad per žiemą gamindavo avilius pardavimui. Dabar tai daro daug rimčiau. „Kai užsiimi profesionaliai – medaus savikaina maža.“ Pripažino, kad sėkmė turi savo kainą: „Nelieka nei sekmadienių, nei šeštadienių. Bitės dirba kasdien. Nebent kai lyja. Tada einu žvejoti.“ Jo teigimu, apie sėkmę prirašyta daug vadovėlių ir visi jie sako tą patį, ką išmoko pats: „Daryk, kas patinka, atiduok sielą, o pinigai seka iš paskos. Jei vysiesi pinigus – nespėsi.“

Kelionės – vaikystės aistra

Nors bitės ir reikalauja daug laiko, Ž. Macijauskas turi ir kitų aistrų, kurioms atsiduoda su ne mažesniu entuziazmu. Žinoma, jos buvo realizuotos tada, kai atsirado pinigų, nors svajota buvo ilgai. Nuopelnus čia jis atiduoda geram geografijos mokytojui, pažadinusiam norą pažinti pasaulį, kuris, tada rodės, yra kažkur nerealiai toli. Keliauti Žilvinas pradėjo prieš dešimtmetį ir nedrąsiai. Dabar tikina, kad reikia tik noro, o kelionė prasideda tada, kai apsisprendi. „Kam svarbu batai, firminiai drabužiai, automobilis… Kiekvieno savi interesai, sava laimė.“ Ir sunku tuo netikėti, kai sakosi dar visai neseniai, su žmona, praleidęs savaitę Gruzijoje, kur norėtų nuvykti dar kartą. Juokiasi prisiminęs, kaip pirko vyną turguje: po ilgos degustacijos žmona parvedė tiesiai į viešbučio kambarį. Pasikonsultavęs su žmona konstatavo, kad viešbučiuose ilgiausiai jie yra buvę 3 dienas. Visą kitą laiką keliauja po šalį.

Domisi ir povandeniniu pasauliu

Dabar Žilvinas keliones derinama ne tik su bičių ūkiu, bet ir su nauju pomėgiu – nardymu. Pasakoja, kad kelionėje Egipte plaukiojant laivu su stikliniu dugnu pirmą kartą gyvai pamatė povandeninį pasaulį ir pagalvojo: „Ne man tokie dalykai…“ Tačiau Tailande susigundęs panardyti su kauke suprato, kad taip tik 3 metrai, ne giliau, o norisi. Vėl sėdo prie kompiuterio ir pradėjo domėtis nardymu. Bitininkystė išplečia pažįstamų ratą, taip vienas bičiulis ir pasiūlė nardymo kursus nardymo klube Plateliuose. Tris dienas nuo ryto iki vakaro: teorija, testai, nėrimai, užduotys. 16 laipsnių šilumos vanduo nesutrukdė užgimti naujai meilei. Čia vėl naujos pažintys, nauji draugai. Nauja aistra užkrėtė ir dukrą, pasikvietęs į pažintinį nėrimą. Dabar dalyvauja kasmetinėje akcijoje Plateliuose, kada į ežero dugną leidžiamos kalėdinės eglutės „Eglučių alėjoje“. Sako, kad nardyme amžiaus limito nėra, pažįsta nardančiųjų nuo 14 iki 65 metų. Dabar svajonės sukasi Lietuvoje. Mat Baltijos jūra narus traukia daugybe per karus nuskendusių laivų ir lėktuvų, kurie šaltame vandenyje gerai išsilaikę. Nors sąlygos ir sudėtingos: šalta, matomumas prastas. Žilvinas nelaiko savęs „kietu“ naru, tačiau žino, kad „kas pas mus išmoksta, šiltame vandenyje – atostogos.“ Mokytis Egipte ar Turkijoje, kur sukamos „chaltūros“, nepataria. Meksikoje išbandęs pavojingiausią rūšį –nardymą urvuose, su rykliais teigia , kad tai iš Holivudo filmų išmokstame bijoti ryklių, nors yra daug pavojingesnių gyvių: elektrinės rajos, medūzos…

Dalinosi užfiksuotomis akimirkomis

Įspūdžių fiksavimas savaime tapo neatsiejama kelionių dalimi. Čia Žilvinas irgi siekia profesionalumo ir į keliones vežasi ne kompaktišką „muilinę“, o kokybę garantuojantį fotoaparatą . Rodydamas filmuotą medžiagą ir nuotraukas atsiprašinėjo dėl prastos kokybės, tačiau jo paties užfiksuoti kadrai publikai buvo kur kas įdomesni ir tikresni, nei matyti per televiziją ar kompiuterio ekrane. Žilvinas entuziastingai dalinosi įspūdžiais, pasakojo apie nardymo ir kelionių specifiką, patirtus nuotykius. Perspėjo nežinančius, kad kriauklių negalima nei rinkti, nei pirkti: „Juk jei visi po kriauklę, po koralo gabaliuką, tai ir neliks kitiems.“  Taip pat pasakojo, kodėl jūroje negalima naudoti plastikinių butelių ir maišelių. Prisipažino pats ankščiau manęs, kad piešdami atvirukus menininkai gerokai persistengia, tačiau pamatė savo akimis – vanduo nepaprasto žydrumo.

Vietoj naujo automobilio – kelionė

„Paskambino, pasiūlė išvažiuoti mėnesiui nardyti į Indoneziją. Ketinau keisti automobilį – jau prastas, bet pagalvojau 5 minutes ir apsisprendžiau. Nesigailiu iki šiol,“ – leido Žilvinas suvokti kelionės kainą ir vertę. Įspūdžiais dalinosi rodydamas nuotraukas ir kelionės metu susuktą filmuką. „Barakuda – panaši į lydeką. Medžioja būriais.“ – komentavo keliautojas, o kažkas iš publikos šmaikščiai pridėjo: „Verslininkus.“ Tačiau Žilvinas nusišypsojo ir patikino, kad visi liko sveiki. Nardydami jie stebėjo, kaip rajas valo mažytės žuvys sanitarės, o jos grakščiai sklendžia vandeniu, lyg oru paukščiai ir mėgaujasi narų išpučiamų burbuliukų masažu. Kaip Papūgžuvės kremta betono stiprumo koralą ir paskui tuštinasi kalkėmis. Kalmaras, povandeninė gyvatė, suerzinta pūsliažuvė… „Piratų laivas!” – žavėjosi stereotipais apsiginklavusi publika. Perskridę pusę pasaulio nepraleido progos pamatyti Birutės Galdikas organgutanų stovyklą, Komodo varanus ir kitas vietines įdomybes. Čia logika suvalkietiška ir įtikinama: keliauti ilgiau – pigiau.

Namo neskubėjo

Po pertraukėlės medaus skanavimui salė ištuštėjo, tačiau likusieji entuziastingai spėliojo, kokių šalių vaizdus rodo Žilvinas. Čekija, Egiptas, Krymas, Vokietija, Norvegija, Tailandas, Prancūzija, Kombodža, Turkija, Vietnamas, Meksika, Austrija, Ryga… Jis pataria pamatyti tokius tikrus vaizdus, kaip pavyzdžiui Nilas, o ne „nesąmones turistams“. Tikina po Turkiją keliauti autobusu. Pasakoja, kad iš filmų susidarytą nuomonę apie Vietnamą kelionė pakeitė kardinaliai. Tenerifė jam atrodo kaip pensininkų rojus, kur visad 25-28 laipsniai šilumos, tik dabar po vokiečių antplūdžio pakilo kainos. Pasiruošimą kelionei jis apibūdina paprastai: „8kg kuprinę prikraunu iki pusės ir galvoju, ką dar įsidėti. Pripranti ir nebereikia.“ Jau vien nardymo įranga sveria 10kg. Paklaustas, ką planuoja kitai kelionei nusišypso ir prideda: „Darbas… Jei pavyks trumpam išsprukti – Lenkija ar Lietuva.“ Kiek šalių jau aplankyta, nežino nė pats. Todėl, kad vienu išvykimu aplankomos kelios. Paklaustas apie ekstremalias situacijas, Žilvinas, girdint žmonai ir mamai, tarsi ėmė teisintis: „Ir dviračiu važinėti yra pavojinga… Saugumui užtikrinti yra kursai, įranga, patikima kompanija, saugumo reikalavimai. Žinoma, būna nesklandumų. Yra patyręs „azotinę narkozę“ , po kurios „biškį pavažiavo smegenėlės.“ Bet esą tai – ne ekstremalu,  nelaimės nutinka tik grubiai pažeidžiant taisykles.

Po porą valandų trukusio renginio Žilvinas prisipažino, kad atėjo iš sodo, vos spėjęs nusiplauti rankas, mat ten jau leidžia šaknis naujas projektas, kurio būsimais vaisiais galbūt irgi pasidalins su kiduliečiais.

Monika Būblaitytė