Kūrybinės tapiserijos audimo dirbtuvės

Vasario 13-ąją Kidulių dvare tvyrojo ypatinga nuotaika – čia vyko kūrybinės tapiserijos audimo dirbtuvės, subūrusios bendruomenės moteris bendram kūrybiniam patyrimui. Renginio metu buvo „iššifruotas“ paslaptingas žodžių junginys – tapiserijos mozaika „Lietuva – mano veidas“.

Tai įspūdingas, net 2 x 3 metrų dydžio kūrinys, sudarytas iš 1000 rankomis austų gobeleno fragmentų. Kiekvienas mažas gabalėlis – individualus pasakojimas, o visi kartu jie susilieja į vieningą vizualinę mozaiką, šiuo metu eksponuojamą dvaro centrinių rūmų salėje. Šis darbas – ne tik tekstilės meno pavyzdys, bet ir kolektyvinės tapatybės bei bendruomeninės kūrybos simbolis.

Su kūrinio idėja, menine koncepcija ir kūrybiniu procesu susirinkusiąsias supažindino Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė. Tačiau teorinis pasakojimas netruko užleisti vietos praktikai – gerokai iškalbingesnis už žodžius tapo laikas, praleistas prie mažųjų audimo staklyčių, tarp siūlų gijų ir spalvų dermės paieškų.

Trys valandos pralėkė nepastebimai. Audimo ritmas, rankų judesių pasikartojimas, tylios koncentracijos akimirkos ir spontaniški pokalbiai sukūrė ypatingą atmosferą. Atrodė, tarsi kažkur giliai prigimtyje būtų atgijusi prosenelių audėjų bendrystės dovana – tas natūralus moteriškas susitelkimas, kai kūryba tampa ir pokalbiu, ir meditacija, ir bendruomenės stiprinimu.

Už lango siautė žiema, o dvaro salėje vyravo lėta, tikra ramybė. Šiluma čia kilo ne tik iš patalpų, bet ir iš žmonių – iš bendro kūrybinio proceso, iš dalijimosi patirtimis, iš paprasto buvimo kartu.

Kūrybinės tapiserijos dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad tradiciniai amatai gali tapti gyvu, aktualiu ir bendruomenę telkiančiu reiškiniu. „Lietuva – mano veidas“ – tai ne tik tekstilės kūrinys. Tai mūsų veidai, mūsų rankų darbas ir mūsų istorijų pynė, sugulusi į vieną bendrą audinį.