Kiduliečiai susipažino su „Misija Sibiras’16”

Ketvirtadienio vakarą Kidulių dvare viešėjo, vienas iš 16-likos projekto „Misija Sibiras’16“ dalyvių, Arnas Zmitra. Kaip tyliai kuždėjosi renginio viešnios – tokį istorijos mokytoją norisi turėti. Tiesa, mokytoju vaikinas dirba dar tik nuo rudens, tačiau jo gyvas ir emocingas pasakojimas greitai įtraukė publiką. Šokčiojant tarp dabarties ir praeities buvo aiškiai sumegztos istorinės gijos, kurios per daugiau nei 5000 kilometrų ištremtus lietuvius iki dabar sieja su gimta šalimi.

Jau dešimtmetį gyvuojančio, projekto dalyviai šiemet apsilankė Igarkoje, kur tvarkė vienas didžiausių lietuvių kapaviečių buvusios SSRS teritorijoje. Net 1,13 ha plotą apimančios kapinės labiau simboliškos, ne itin panašios į tuos išpuoselėtus kauburėlius, kuriuos dar visai neseniai puošėme Vėlinių žvakelėmis, tačiau ne mažiau svarbios. Kaip pasakojo A. Zmitra, nusviro rankos realiai pamačius tą, iš buvusių tremtinių težinomą didybę: vasarai iš amžino įšalo išsivadavęs, žmonių pamirštas, miškas, pelkė, sugriuvusios, yrančios tvorelės, iš rikiuotės išėję kryžiai, uodai, „moškės“ ir nesibaigianti poliarinė diena. Tiek merginoms, tiek vaikinams teko daugybė fiziškai sunkių darbų: pjauti krūmynus, išvilkti išvirtusius bei apgenėti išsikerojusius medžius. Nors savo galybe Arną labiausiai pritrenkė gamta, patvirtinusi į kelionę išlydėjusiųjų žodžius, jog Sibire nieko nesuplanuosi – bus kaip turi būti, neišdildomą įspūdį paliko ir kelionės draugės, kritinėmis sąlygomis paneigusios stereotipą, kad moterys – silpnoji lytis.

Baigiantis darbams kapinėse „įsitaisęs“ darbinę traumą A. Zmitra jau dabar likusį randą laiko labai vyrišku suvenyru, tačiau neslepia, kad buvo ir silpnumo akimirkų. Pavyzdžiui, kai tekdavo naktį budėti ir kiekvienas krebždesys primindavo apie ilgiausiai klausytus mokymus, ką daryti, jei užpultų lokys. Žinoma, saugomasi buvo ir nedorų žmonių, o kartais tekdavo ir pabūti vien su savimi, susitvarkyti savo, nuo nuovargio pakrikusias, mintis. „Misija Sibiras“ dalyviai iš pradžių buvo ne tik vietinių laikomi keistuoliais, bet ir patys nedrąsiai jautėsi gyvendami šalia kapinių bei leisdami dienas jose, tačiau netruko atrasti tai, kas, pasak liudininkų, palaikė ir tremtyje gyvenusiųjų dvasią – lietuviškas dainas. Dabar Arnas Zmitra su šypsena pasakoja, kokia begalė dainų išdainuota, ką jos duoda ir kaip kaupėsi ašaros, kai paliekant ekspedicijos vietą, ketvirtadalį maršrutinio autobuso užėmę ekspedicijos dalyviai garsiai uždainavo savo pamėgtą dainą.

Tremties metais į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių, kurių pėdsakai liko ne tik pelkėjančiose kapinėse, bet ir vietinių šiauriečių atmintyje. Kapinėse ekspedicijos dalyviai pastatė 9 naujus, puošnius kryžius, kurie, tikimąsi, stovės bent pusę amžiaus, o štai istorijos apie Igarkoje gyvenusius lietuvius iki šiol sklinda iš lūpų į lūpas. Kaip pastebėjo Arnas Zmitra, rodos, lietuviai, kad ir kur būdami, sugeba susikurti sau geriau. Juk ne atsitiktinai buvęs Irgakos klestėjimo periodas glaudžiai siejamas su lietuviais ir jų išmone bei gerumu. Apie tai byloja tiek paplitusios atsivežtinės paprastos kambarinės gėlės, tiek noras auginti bulves ar puoselėti kitas, iki tol neegzistavusias tradicijas.

„Norisi tiek daug pasakyti,“ – atsiprašinėjo A. Zmitra klausytojų už nedidelius minčių šuolius, tačiau susirinkusieji liko patenkinti šviežiai išgyventomis emocijomis nuspalvintu pasakojimu. Ekspedicijos dalyvio teigimu per pastaruosius du mėnesius jau padaryta virš 150 tokių pristatymų, o pavasariop žadama ir dokumentinio filmo premjera.

Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ įgyvendinamo projekto „Misija Sibiras“ veikla smarkiai prisideda prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo. Prisidėti prie pilietiškumo idėjų sklaidos galite paremdami projektą „Misija Sibiras“ projekto paskyroje portale Aukok.lt, arba trumpaisiais numeriais 1417 – auka 2EUR, 1418 – auka 3EUR.

Parengė Monika Būblaitytė