Apie žodžio „liocai” kilmę ir prasmę

Atvirukas „Linkėjimai iš Lötzen”. 1930 m.

Jau daug metų gyvenu Kaune, bet visa širdimi ir siela esu surištas su gražiomis Nemuno pakrantėmis: piliakalniais, pilimis, dvarais, žmonėmis, čia praleista vaikyste ir, aišku, vietinėmis tarmėmis. Ne veltui vokiečiai Nemuno pakrantes nuo Sudargo iki pajūrio vadino Lietuvos Šveicarija (Litauische Schweiz). Dažnai lankausi Kidulių – Gelgaudiškio apylinkėse, nesu abejingas jų istorijai.

2013-ieji buvo paskelbti tarmių metais, stengiamasi atgaivinti ir išsaugoti vietines tarmes, bet jau dabar nežinome kai kurių žodžių prasmės ir reikšmės. Vienas iš tų žodžių, plačiau pradėtų naudoti Šakių rajone, yra žodis „liocai”. Juo jau pradėti vadinti meno kolektyvai, bendrovės. Pagal oficialų aiškinimą tas žodis turi dvi prasmes: tai gyventojai, gyvenantys kairiajame Nemuno žemupio krante (Lietuvių kalbos žodynas) ir kepurės snapelis (Zanavykų šnektos žodynas, Vilnius, 2004, t. 2, psl. 79). Pats žodis yra aiškiai vokiškos kilmės.

Perverčiau turimus vokiečių kalbos žodynus, bet to žodžio bendrinėje vokiečių kalboje, deja, nesutikau. Jo tikroji kilmė ir prasmė, pasirodo, yra visai kita.

1285 m. kryžiuočiai, nukariavę prūsų gentį galindus, jų pilies ir miestelio vietoje pastatė pilį Lötzen. 1365 m. šią pilį sudegino lietuviai, atstatytą 1455 m. sugriovė lenkai. Iki 1945 m. priklausė Rytų Prūsijai. Nuo 1946 m. yra Lenkijos miestas Gižyckas (lenk. Giżycko, vok.Lötzen, prūs. Lecai, liet. Lėcius, Lėcenas), esantis Varmijos Mozūruose prie Negočino ežero.

Lötzen turgaus aikštė. A. Stengel apie 1915 m.

Tai šv. Brunono ir 100 ežerų krašto miestas. Čia stovi šv. Brunono bažnyčia, jo žūčiai atminti pastatytas kryžius.

Jau daugiau kaip 100 metų šv. Brunonas yra Gižycko kultinė asmenybė. Mat būtent tada jo biografas vokietis Heinrichas Gisbergas Voigtas iškėlė mintį, kad būtent šiame mozūrų krašte pagonių krikštyti patraukęs vyskupas neteko galvos. Šių įvykių aprašymą lietuviai laiko gerai žinomą įrašą Kvedlinburgo analuose: 1009 m. šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Tuo šis miestas siejamas su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu.

Po 1795 m. Lenkijos – Lietuvos respublikos padalijimo Mozūrų kraštas ir užnemunė pateko į Prūsijos karalystės valdas.

Germanizacijos interesais iš savo ūkių iškeldinti lietuviai valstiečiai buvo priversti tapti kumečiais arba ieškotis sau žemių. Dėl nuo kryžiuočių laikų galiojančių valdžios draudimų lietuviams apsigyventi miestuose ir užsiimti verslais taip pat buvo draudžiama. Tikriausiai dėl neturėjimo galimybės pasirinkti po 1795 m. Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo dalis Mozūrijos krašto lietuvininkų šeimų patraukė į šiaurę ir apsistojo Nemuno pakrantėje. Tai liudija čia vokišką šaknį turinčios pavardės: Balbonai, Foktai, Fukartai, Fjejerai, Šefleriai, Neimantai ir kt., o taip pat daugybė dar visai neseniai naudotų sulietuvintų vokiškų žodžių. Atsikėlę lietuvninkai atnešė savo papročius, gyvenimo būdą, kultūrą, savo žodį liotcai, kurio išsaugojimui pradžią davė jurbarkiečiai, didelę įtaką padarė šnektos formavimuisi. Tai puikiai aprašo mokytoja Valda Daunienė.

Didvyrių atminimo bažnyčia „Šv. Bruno”, Lötzen. 1930 m.

Ne kiekvienas šiandien Nemuno žemupyje gyvenantis ar kepurę su snapeliu nešiojantis yra liocas, o tikrieji jų palikuonys galėtų būti tik vokišką šaknį išsaugojusių šeimų ir prieš keletą šimtmečių čia iš Mozūrijos atsikėlusių šeimų palikuonys.

Be galo man brangus šis jau istoriškai primirštas, daug kam nesuprantamas, ne visą laiką pagal prasmę (kepurės snapelis) ir su gramatinėmis klaidomis rašomas žodis „liotcai”, o juk jis skambėjo jau mūsų valstybės atsiradimo apyaušryje. Šiandien jo vieta gal turėtų būti arčiau žodžių laisvė, Lietuva, bet tai yra tolimesnių pamąstymų ir tyrinėjimų objektas.

Siunčiu Jums iš savo asmeninės senosios fotografijos kolekcijos Lötzen miestelio reprodukcijas.

Pagarbiai, Gintautas Grybinas