Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ lankėsi Kidulių dvare

Antradienio popietę į Kidulių dvarą atvykusius šio unikalaus projekto dalyvius pasitiko XVIII a. pab. – XIX a. pr. sukniomis išsipusčiusios dvaro ponios ir ponai. Tiesa, atvyko tik dalis komandos su filmavimo grupe, nes kiti tyrinėjo kitas Suvalkijos regiono įdomybes. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius, lenktynininkas Benediktas Vanagas su sūnumi Nojumi ir du profesoriaus Alfredo Bumblausko studentai: Simonas Teškevičius ir Akvilė Gasiulytė džiaugėsi galimybe susipažinti su Kidulių seniūnijos kultūros židiniu.

Dvaro terasoje Julija Macijauskienė buvo paruošusi ne tik medaus ir arbatos degustaciją, bet tuos pačius augalus turėjo ant stalo ir patikrino ekspedicijos dalyvių žinias. Ji pasakojo, kad jos šeima jau daugybę metų užsiima bitininkyste ir juokėsi: „Jei Sudarge ragausite medaus, tai – mano brolio.“ Selemonas Paltanavičius prisipažino, kad bičių medaus nebuvo ragavęs jau keletą metų. „Valgykit, valgykit…“ – J. Macijauskienė mūsiškai paragino svečius, o S. Paltanavičius plačiai nusišypsojo: „Valgyti reikia košę, o mes – mėgaujamės.“ Jau po akimirkos jie diskutavo, kada žydi dvaro kieme augančios baltalapės liepos, o Akvilė juokėsi iš aviečių medumi susižavėjusio Simono: „Tikriausiai, ir buvai tas pirkėjas, kuris nepirko pamanęs, kad tai – rapsų medus.“

Po to sekė Kidulių krašto vyno degustacija. Į visus klausimus apie savo amatą atsakinėjo pats vyndarys Juozas Vilkenis. Svečiai pasitaikė išties smalsūs ir domėjosi tiek pačia vyno kultūra Kiduliuose, tiek gamybos specifika, tiek degustacijos ypatumais. „Blogo vyno nebūna,“ – perspėjo šeimininkas, – „gali tik patikti arba nepatikti.“ Pasak jo, meilė įdėta gaminant vyną savaime jį padaro geru. Visa kita jau priklauso nuo skonio, o dėl jo nesiginčijama. Gamtininkas S. Paltanavičius dar bandė užginčyti, kad pienė – ne lietuviškas augalas, tačiau greit pasidavė ir aikčiojo, kad nieko panašaus nėra ragavęs. Vynas jam pasirodė ir sodrus, ir gaivus, ir, svarbiausia, savas. Kaip pasakojo J. Vilkenis: „Vieniems primena pievas, kitiems – saulę, tretiems – vaikystę.“ Benediktas Vanagas paragino pakelti taurę už Kidulių dvarą, jo šeimininkus ir visus kiduliečius.

Akvilei, kaip tikrai mokslininkei kilo klausimas, ar pienių vynas nepanašus į midų (mat dieną prieš jo ragavo Panemunės pilyje), todėl J. Macijauskienė suskubo į pagalbą ir reikalui esant pažadėjo suorganizuoti ir midaus degustaciją. Šįkart neprireikė. Dėmesį nukreipė elegantiškosios dvaro šokėjos, o po šokio Juozas Vilkenis pristatė dar vieną savo gaminamo vyno rūšį – „6 uogų“. Mėgaujantis vynu Julija Macijauskienė suvalkietiškai pasakojo svečiams, kaip „Kidulių mergučės šlebes pas kriaučių siuvosi“. Dvaro svečiai įdėmiai klausėsi ir prisipažino dalies žodžių visiškai nesupratę.

Kukliai, dirbančiu pensininku, prisistatęs Vincas Kriščiūnas padovanojo svečiams savo knygą „Kiduliai laiko kryžkelėse“ ir dar vieną su šiuolaikinėmis pasakomis vildamasis, kad ji papuls į Zitos Kelmickaitės rankas. Paprašytas jis pasakojo, kuo ypatingas Kidulių kraštas, kokie istoriniai objektai jį supa. Nepamiršo apžvelgti ir kultūrinę Kidulių situaciją nuo kultūros namų gaisro iki dabartinio dvaro suklestėjimo. Čia žodį perėmė, tądien pačią tikriausią dvaro ponią įkūnijusi, dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė. S. Paltanavičiaus paklausta, ar konkuruoja su Gelgaudiškio dvaru ji šypsodamasi paaiškino, kad Kidulių dvaras dar tik „kūdikio stadijoje“. „Jau neįsivaizduojama ir vynas be dvaro, ir dvaras be vyno,“ – kalbėjo V. Novickaitė vildamasi, kad ras būdų kaip kultūros židinį dvare ilgainiui paversti ugnikalniu.

Vincas Kriščiūnas pasakojo susidomėjusiems studentams, kokią naudą mūsų kraštu atnešė gyvenimas prie sienos ir kad  „kontrabandininkė karšto“ žymės juntamos net vietinėje tarmėje. Jie taip pat sunkiai begalėjo užbaigti pokalbį su Julija Macijauskiene, pasakojančia apie dvaro dovanotuose suvenyruose pavaizduotus simbolius. Selemonas Paltanavičius liko labai sužavėtas pienių vynu, todėl J. Vilkenis nepaleido jo tuščiomis. Svečiai liko patenkinti ir vaišėmis, ir kilminga kompanija. Dar kuklinosi, kad patys netinkamai apsirengę, tačiau jų malonus bendravimas viską atpirko. Žinoma, visi būtų mielai užsisėdėję iki vėlumos, tačiau griežtas ekspedicijos tvarkaraštis privertė išsiskirti.

Didžioji dalis šio spektaklio buvo pateikta būtent kai medžiaga dokumentiniam filmui apie Suvalkiją, tačiau įdomu tai, jog net nusisukus kamerai, ekspedicijos dalyviai elgėsi taip pat paprastai ir nuoširdžiai. Veronika Novickaitė viliasi dar ne kartą sulaukti šių žymių svečių: „Ekspedicijos dalyviai – labai šilti ir malonūs. Jau buvo kiek nuvargę, tačiau kantriai ir netgi smalsiai stebėjo, klausėsi ir dalyvavo pokalbiuose apie Kidulių istoriją, dvaro veiklą, šokius, vyno degustaciją.“ Pats Selemonas Paltanavičius sakė, kad kelią į Kidulius pamiršti sunku, o lenktynininką B. Vanagą beveik pavyko įkalbėti išbandyti kelią palei Nemuną ir Šakių pusėje.

Kidulių seniūnijos seniūnas Mindaugas Mykolaitis į kadrą nesiveržė, tačiau puikiai veikė už jo. Jis atsakė į visus B. Vanagui kilusius klausimus apie Kidulius ir abu vyrai sutarė, kad dirbant kartu svarbiausia – gera kompanija. „Juk kai dirbi mėgstamą darbą, visada – atostogos“, – šyptelėjo jis seniūnui, – „Juk mes čia visi tokie.“ B. Vanagas neslėpė susižavėjimo Kidulių bendruomenės aktyvumu, jaunatviško entuziazmo ir žilos išminties kombinacija.

Mykolaitis džiaugiasi, kad projekto prodiuseriai atkreipė dėmesį ir į Kidulių dvarą. Jis tiki, kad toks spalvingas, teatralizuotas pasirodymas dokumentiniame filme puikiai reprezentuos tai, ką siekiama puoselėti: paveldą, amatus, kultūrą, bendruomeniškumą. Seniūnas viliasi, kad Kidulių dvaro populiarinimas pritrauks ne tik žmones iš skirtingų Lietuvos kampelių, bet išjudins ir pačius kiduliečius.

Specialusis korespondentas Donatas Žilaitis ir Sudarge pasinaudojo proga pakalbinti B. Vanagą jau po apsilankymo Kidulių dvare. „Labai smagu, kad tokia nedidelė gyvenvietė turi savo dvarą,“- džiaugėsi B. Vanagas pasakodamas apie juos dvare sutikusius dvariškius, vyno degustaciją ir dvaro šokėjas. Nufilmuotame reportaže jis gyrė bendruomenę ir jų degančias akis: „Tada supranti, kad jiems reikia gerokai daugiau, negu tiesiog gyventi.“

„Nacionalinė ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“ jau šį šeštadienį finišuoja Klaipėdoje. Nuo rudens planuojama parodyti 8 dokumentinius, o viename iš jų ir Kidulių dvarą. Režisierius Andrius Lygnugaris žadėjo, kad Nemuną ir jo apylinkes pristatys taip, kaip dar niekada nematėme.

Parengė Monika Būblaitytė