Eksponuojama nauja A. Ufarto nuotraukų paroda „Stiprūs po trispalviu dangum“

Vilniuje tvirtą šeimos lizdą susukęs, tačiau Tėviškės nepamirštantis, spaudos fotografas Andrius Ufartas pernai savo kūrybiškumą sutelkė į mylimo krašto moteris ir pristatė daug šiltų emocijų sukėlusią parodą „Ryškiausi vasaros žiedai“.  Šiemet užsimota plačiau, bet jautriau – į kadrą pabandyta sutalpinti stiprią ir neaprėpiamą lietuviškumo dvasią. Nuotraukų rinkinys jau eksponuojamas Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Pirmąją Naujųjų, 2013-ųjų metų dieną, paminint Lietuvos vėliavos dieną, Vilniaus Gedimino kalno pilies bokšte vyko tradicinė valstybinės vėliavos pakeitimo ceremonija.

Būtina kalbėtis ir matyti plačiau

Nors stiprioji Andriaus savybė – už save kalbantys vaizdai, jis tiki, kad apie Lietuvą kalbėtis būtina. „Skaudu girdėti, kad Lietuva mums nieko nedavė,“ – tikina fotografas. Jį piktina pasisakymai apie „priverstinę“ emigraciją ir kai kurių piliečių abejingumas prakalbus apie tikimybę, jog teks ginti savo šalį. Dirbdamas spaudoje jis puikiai jaučia valstybės gyvenimo pulsą su visais specifiniais niuansais, todėl net neketina užginčyti, kad Lietuva turi daug problemų ir dažnai jos sprendžiamos ne taip greitai kaip norėtųsi, tačiau kviečia žvelgti plačiau ir pozityviau.

Nesiskųsti, o veikti

„Sakyti, kad Lietuva nieko nedavė – mažų mažiausiai nesąžininga prieš save patį,“ – neslepia susierzinimo A. Ufartas. Ne maža laisvo laiko projektams Kiduliuose skiriantis fotografas stebisi, kad didelė dalis visuomenės net nesistengia prisidėti prie valstybės klestėjimo. Skundžiasi užuot tą laiką ir energiją nukreipę naudingesne linkme. „Galimybė laisvai keliauti ar gyventi bet kurioje kitoje šalyje tapo savaime suprantamais dalykais. Nebereikia ieškoti kontrabandininko, kuris, už didžiulę pinigų sumą, padėtų kirsti sieną rizikuojant abiejų gyvybe,“ – žvelgia jis atgal ir baigia puikiai žinomais šiandieniniais pavyzdžiais apie karo pabėgėlius.

Atiduoti pagarbą praeičiai

„Galime laisvai kalbėti, keliauti, dirbti ir rinkti valdžią taip, kaip patys norime ir sutariame. Deja, gali būti ir kitaip,“ – vardija Andrius ir primena, kad net šiuolaikiniame pasaulyje ne kiekvienas turi tokią laisvę. „Žinoma, akis bado faktas, kad Lietuva ES statistikoje vis dar yra skurdi šalis, tačiau vargu, ar kas norėtų perkelti savo kuklią, taikią buitį į karo zoną. Fotografas vėl primena Lietuvos istorijos epizodus, daugumai pažįstamus tik iš vadovėlių ir dokumentikos: „Neturėtume pamiršti, kiek kraujo praliejo mūsų protėviai, kad galėtume dabar kalbėti lietuviškai ir vadintis lietuviais. Negalima nubraukti nė vienos prarastos gyvybės, nė vienos kančių ar tremties dienos.“

Reikia veikti kartu

„Čia gimė mano seneliai, tėvai, čia gimiau aš, čia gimė mano vaikai. Nekeisčiau Tėvynės į nieką. Tebūnie ji – netobula, bet sava ir tokia, kokią mums pavyko susikurti,“ – dega patriotiškumu fotografas. Tos ugnies šilumą kiduliečiai jaučia gan dažnai – Andrius ne tik fotografuoja didžiąsias miestelio šventes, krašto žmones, bet ir būdamas Vilniuje randa kelių pagelbėti savo krašto bendruomenei. Jo suinteresuotumas nesibaigia komentarų rašymu socialiniame tinkle „Facebook“, tačiau tenka pripažinti, kad būtent ši erdvė padeda neprarasti ryšio su bendruomene ir vystyti veiklą už interneto ribų.

Bažnyčia – ne tik Dievo, bet ir tikėjimo namai

Netoliese Kaimelio bažnyčios užaugęs Andrius Ufartas jau ne pirmą kartą čia eksponuoja savo nuotraukas, tačiau šįkart prireikė šiek tiek daugiau drąsos. Klebono kunigo Zenono Stepanausko prašymas surinkti nuotraukas kovo 11-osios proga ne tik privertė panaršyti archyve, bet ir pasverti savo vertybes. Teko nugalėti baimę, kad tikri, dokumentiniai faktai bus palaikyti propaganda. Būtent to fotografas ir tikisi iš žiūrovų: pamatyti nuotraukose ne politiką, o meilę savo kraštui. Ryškiausias to simbolis – trispalvė. „Smagu matyti patriotiškai nusiteikusius žmones. Tiek jaunus, tiek senus. Tokius, kurie mūsų vėliavą laiko su didžiule pagarba ir pasididžiavimu. Tokius, kurie moka švęsti valstybines šventes. Tikiu, kad kol bus tokių žmonių, tol mes turėsime savo Lietuvą,“ – viltingai baigia parodos autorius.

Monika Būblaitytė