Į dvaro gyvenimą įtraukiantys šokiai

M.Būblaitytės nuotr.

Kiduliečių pažintis su dvaro šokiais įvyko 2014 metų rudenį, kai pasirodė veliuonietės Irmos Svetlauskienes vadovaujamas kolektyvas „Saltare Festum“. Lygiai kaip Juozo Vilkenio vynas, taip ir šokiai prigijo savaime – jau po mėnesio aktyvios kidulietės mokėsi pirmuosius istorinių šokių žingsnelius.

„Beveik visos moterys, kurios atėjo į tą pirmąjį susitikimą-repeticiją, šoka ligi šiol, keletas prisijungė vėliau. Matyt, kažkaip sugebėjau ir jose uždegti  meilės senoviniam šokiui kibirkštėlę, kuri laikui bėgant dega vis stipriau,“ – džiaugiasi, dabar jau Kidulių senovinių dvaro šokių studijos vadovė, I. Svetlauskienė. Ji nepraranda vilties, kad damų kolektyve atsiras ir džentelmenų. Mat išties vyrų reikia ne vien „dėl kvapo“, o tam, kad būtų galima peržengti ir 19 amžiaus vidurio slenkstį  – šokti poromis polkas, mazurkas ar valsus.

Dar nė metų neatšventęs kolektyvas nuveikė jau išties ne mažai. „Turime 19 amžiaus pradžios šokių programą, rėmėjų dėka pasisiuvome drabužius, sukūrėme teatralizuotą programą ir jau spėjome ją pristatyti dvare apsilankiusiems turistams,“ – džiaugiasi I. Svetlauskienė sparčiu progresu. Jos vadovaujamas kolektyvas tapo vienu iš Kidulių dvaro kultūrinės programos „arkliukų“. Nuo rugsėjo per LRT bus rodomas „Nacionalinės ekspedicijos. Nemunu per Lietuvą“ metu nufilmuotas dokumentinių filmų ciklas, o dalyje apie mūsų kraštą pasirodys ir šis šokių kolektyvas.

Vadovės noras skleisti ir populiarinti dvaro kultūrą paliko žymę net pasiriktuose kostiumuose. Suknelės pasiūtos pagal apšvietos amžių. Mat čia buvo ne šiaip provincijos dvaras, bet karališkasis, kuriame 1807 metais viešėjo Prūsijos karalius Vilhelmas III ir jo žmona Luizė, taip pat lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Būtent dėl to Senovinių šokių studijoje atsirado 19 amžiaus pradžios šokių repertuaras, vadinamieji kontradansai. Pasak I. Svetlauskienės, vienas iš svarbiausių tuometinių dvarų pokylių elementų ir yra šokiai. Linijiniai valsai, rateliniai ir kadriliniai dvaro šokiai išpopuliarėjo Europoje dar XVII amžiuje ir išliko populiarūs iki pat XIX a. vidurio. Linksmi, greiti ir techniškai nesudėtingi šokiai, kuriuos greitai perpranta žiūrovas ir gali įsitraukti į linksmybes, o kuo daugiau šokėjų, tuo smagiau.

„Mane traukia ta senovės dvasia, istorija, drabužiai, etiketas… Nuostabi muzika. Dvaro šokiai – tarsi žaidimas. Jie linksmi, greitai besipinančiomis figūromis. Per repeticijas būna tikrai smagu, o ta atmosfera irgi vienija kolektyvą,“ – pasakoja I. Svetlauskienė apie meilę šokiams, o kolektyvo moterys draugiškai juokauja, kad tokia jau vadovės „liga“. Ir išties tai ne tiki jos darbas, bet ir gyvenimo aistra. Pagrindines istorinių šokių žinias moteris parsivežė iš seminarų Krokuvoje, kur mokėsi iš pripažintų istorinio šokio meistrų. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete studijuoja šokio pedagogiką ir nors istorinio šokio tema liečiama ir ten, daugiausia žinių ji randa 15-18 amžiaus autorių parašytose šokių knygose. „Tik jomis remiantis galima atkurti istorinį šokį, turintį vertę ir pažinimo reikšmę,“ – tikina I. Svetlauskienė ir prideda, kad net „visagaliu“ internetu negalima aklai pasitikėti. Muziką šokiams ji dažniausiai parsiveža iš seminarų Krokuvoje, nes Lietuvoje tokių gauti faktiškai neįmanoma. Senoviniai šokiai tuo ir ypatingi, kad iš šokėjų reikalaujama ne tik žingsnelių atlikimo technikos, bet ir tam tikro autentiškumo. Čia labai svarbu rūbai, šukuosenos, manieros. Būtent todėl užtruko ir kostiumų paruošimas – jie buvo atkurti pagal išlikusius paveikslus ir literatūrą.

Būsimai Kidulių miestelio šventei buvo ruoštasi ne mažiau atsakingai ir kruopščiai. I. Svetlauskienė tikina, kad kolektyvo moterys pasirengusios ne tik šokti, bet ir priimti svečius kaip tikros dvaro damos.

Parengė Monika Būblaitytė