Juodai baltos kiduliečių istorijos dūla foto juostose

Foto: A. Ufartas

Šią vasarą Kidulių miestelio šventės finaliniame koncerte dainavusi gražuolė Giulija netruko pradėti flirtuoti su į ją nutaikytu Jono Kulikausko foto objektyvu. Prisiminęs senas dienas jis, nors ir kuklinosi, bet prisipažino pamalonintas tokiu dėmesiu. Daug kas Kiduliuose jį žino kaip fotografą. Ypač vyresnės kartos žmonės, Jono draugai, kurių jaunų dienų momentai užfiksuoti fotojuostose. Būtent kaip fotografą-amatininką Joną ir pakalbinome.

Hobis tapo naudingu užsiėmimu

„Joks aš ne fotografas,“ – numojo ranka Jonas Kulikauskas, bet šypsojosi nustebintas apsilankymo, kai vieną vėjuotą rudenio dieną, mes su Andriumi Ufartu pasibeldėme į jo namų duris. Visi sutarėme nuopelnus už profesionalius fotografijos darbus priskirti Vincui Kriščiūnui, tačiau ta buitiška fotografo darbo virtuvė ir domino labiausiai. Kulikauskas pasakojo, kad žmonių noras fotografuotis buvo toks didelis, jog dirbti tekdavo ir naktimis, kartais net anksčiau išsiprašyti iš „valdiško“ darbo, kad galėtų įgyvendinti užsakymą. „Vieną vakarą ryškini juostas, kitą darai nuotraukas,“ – paprastai aiškino Jonas. Jis džiaugiasi supratingu tuometiniu darbdaviu, o žmonos pakantumą vertina paprastai – už tokio jau ištekėjo. Visgi aistrą fotografijai kurstė ne noras susikrauti aukso kalnus, bet užfiksuoti svarbiausius draugų ir pažįstamų gyvenimo momentus. J. Kulikauskas tikina, kad pinigus imdavo tik už nuotraukų gamybai reikalingas medžiagas, o honorarus atpirkdavo vieta prie lietuviškai gausaus šventinio stalo ir nuoširdi padėka. Pasakojo, kad 20 kapeikų už nuotrauką (už popierius, už chemikalus) – buvo Jono, kaip mėgėjo fotografo užmokestis.

Foto: A. Ufartas

Pradžia mokykloje

Kaip ir Andrius Ufartas, prisimindamas savo pirmuosius žingsnius fotografijoje Jonas pradeda nuo Kidulių mokyklos. Giria mokytojus, paskatinusius gilintis į sudominusį dalyką. Pasak jo, didžiuoju įkvėpėju ir patarėju buvo mokytojas Girdauskas, kuris vedė fotografijos būrelį. Būtent ten ir gimė J. Kulikausko meilė fotografijai. Vos atvertus pirmąjį Jono nuotraukų albumą pakvimpa sentimentais – jį dovanojo klasiokė, Kalėdų proga keičiantis dovanomis. Tuomet švarūs, ryškūs puslapiai dabar pripildyti juodai baltų prisiminimų. Pirmasis Jono fotoaparatas buvo SMENA. Juokiasi, kad tada be jo niekur neidavo. Pirmiausia susižavėjo gamta ir fiksuodavo peizažus  svajodamas, kad jie būtų spalvoti. Vėliau, 1967 m. važiavo į Kauną, kur įsigijo ZENIT 3M: „Su juo geriausia fotografuoti iš arti,“ – paaiškina pasirinkimą Jonas ir prideda, kad turėjo HELIOS objektyvą. Sovietų sąjungoje būdavo itin sunku gauti tokių prekių, todėl kylantiems poreikiams patenkinti pirmiausia reikėjo kantrybės. Pasak Jono, 1982 ar 1984 m., įsigytas KIJEV geriausiai tikdavo fotografuoti laidotuves.

Foto: A. Ufartas

Fotografas – tik svarbiausioms progoms

„Laidotuves fotografuoja vis rečiau…“ – konstatuoja J. Kulikauskas mintyse rausdamasis po savo archyvą. Pasakoja, kad būdavo itin daug laidotuvių. Bent vienos per savaitę, o kartais ir per vieną dieną dvi. Darbdavys santechniką net iš darbo išleisdavo, kad jis galėtų patenkinti žmonių prašymus. Prisimena, kad ir seniau per laidotuves daug nefotografuodavo – fiksuodavo daugmaž visada panašias kompozicijas. Jis pastebi, kad dabar žmonės jau nebesifotografuoja šalia karsto, atsiminimui nori tik subtilių, dažniau aplinkos nuotraukų. Jono akys sužiba prakalbus apie vestuves ir krikštynas. Sako, kad įsijautęs vieną ar net dvi juosteles „pripleškindavo“ – dažniausiai dėl nuotraukų skaičiaus būdavo susitariama iš anksto. Matyt, iš tų laikų ir yra kilęs posakis: „Negadink juostelės!” Tada kiekvienas užfiksuotas kadras turėjo ne mažą piniginę vertę.

Foto: A. Ufartas

Ne visada lengva, bet visada įdomu

„Žinoma, kad būdavo ir blogų kadrų,“ – tikina fotografas. Pasitaikydavo ir nesėkmių. Štai po vienų laidotuvių ryškinant juostelę, kur būdavo itin svarbu nustatyti tikslią ryškalų temperatūrą – 18°C, pavedė termometras. Termometrą įsigyti tada nebuvo taip paprasta, todėl Jonas kreipėsi į vieną pažįstamą sandėlininkę ir gavo net kelis. Džiaugėsi ir pasitikėjo, tačiau juosta gavosi matinė – labai prastos kokybės. „Kaip ant juoko…“ – iki šiol prisimena Jonas, kad nuotraukas kolegai atiduoti buvo labai gėda. Vėliau Sovietske, foto prekių parduotuvėje, pats įsigijo termometrą ir sutikrino su gautuoju. Skirtumas buvo 2°C, kas ir tapo nesėkmės priežastimi. Andrius vėliau paaiškino, kad būtent tie mažyčiai žaidimai temperatūra būdavo tai, ką dabar galima pavadinti efektais. Chemikalų fotografo „žaidimams“ įsigyti nebūdavo paprasta. Ką gaudavo foto prekių parduotuvė Jurbarke, tuo ir tekdavo tenkintis. Reikalai pagerėjo, kai Jono sesuo gavo paskyrimą dirbti Vilniuje. Ten jau buvo galima įsigyti ir knygose apie techninius fotografijos niuansus atrastų chemikalų. Kaip tikras mokslininkas jis kruopščiai sverdavo miltelius su iš vaistinės gautomis svarstyklėmis. Kai ryškalus galėdavo gaminti pats, fotografijų kokybė akivaizdžiai pagerėjo. Aišku, galimybių buvo, bet jos ne visada būdavo lengvai prieinamos. Vydamasis madą Jonas buvo įsigijęs ir specialias žirklės įmantriu krašteliu, ir trijų rūšių popierių (blizgus, matinis, rastrinis) taikydavo pagal situaciją, kad labiau išryškintų nuotraukos grožį.

Archyvas  – ir kronika, ir įdomybių kampelis

Apgailestaudamas, kad nėra pasiruošęs parodyti archyvo Jonas sakė, kad tik laidotuvių ir vestuvių juostelės likusios su turinį nurodančiais lapeliais, vis kita – nors ir tvarkingai sudėta, bet nedokumentuota. Juokiasi, kad seniau pridarydavo „kalnus“ dukros Irmos nuotraukų, o štai dabar ji jau nesileidžia – fotografuojasi pati, „išmaniai“, kaip dabar madinga. Prisimena, kad ir pats sekė madas: kai išpopuliarėjo fotografavimas skaidrėms, prifotografuodavo ir rodydavo ant sienos. Sako, kad žmona ne itin mėgo fotografuotis ir tikrai ne už šį talentą jį įsimylėjo, nors kai jie susituokė 1982 m., fotografija jau buvo svarbia jo gyvenimo dalimi. „Savo vestuvėms fotografo nesamdėme“, – su Jono ZENIT 3M fotografavo čia pat apmokytas, vienas iš šventės svečių. Gavosi „normaliai“, kaip sako pats fotografas. J. Kulikausko juostelėse užfiksuota ir daug privačių akimirkų, ir įvairių istorinių momentų: pirmasis alytnamis Jurbarke, skalbimo mašina „Ryga“, kuri tapo perversmu šeimos buityje, VEF radijas, kurį su baterijomis galėdavai neštis, kur tik nori ir pan.

Foto: A. Ufartas

Techniniai sunkumai

Sesuo Vilniuje padėjo nusipirkti blicą „ČAIKA“, bet trumpai veikdavo jo akumuliatorius, tai pats sumeistravo jungtį į rozetę. Ilgas laidas maišė, bet buvo patogiau. Mat iki tol bijodavo, kad blykstelėję esantys du kondensatoriai „nepramuštų“. Mat jei jau sprogdavo, tai prilygdavo medžioklinio šautuvo garsui. O per laidotuves… Niekas neužsiimdavo foto įrangos taisymu, todėl kreipdavosi pas eilinius elektrikus. Jie pakeisdavo dalį į tokią pat ar senesnę ir vėl kurį laiką Jonas galėdavo fotografuoti. Pamena, kai buvo pakviestas į šventę tuometiniame „Aušros“ kolūkyje. Teko fotografuoti ant scenos, todėl reikėjo blykstės, o su turimu laidu Jonui buvo, ir nemalonu, ir gėda. Atmintyje daug visokių nutikimų, todėl sunku išrinkti svarbiausius. Visko būta. Pavyzdžiui, vieną birželį teko dvaro parke fotografuoti Vaikų gynimo dienos šventę – tokios nuotraukos keliaudavo ne tik užsakovams, bet, su jų leidimu, ir į vietinę spaudą. Kartais pats Jonas nuotraukas siųsdavo į Šakių rajono laikraštį „Draugas“.

Foto: A. Ufartas

Aistra priblėsusi, bet gyva

Foto juosteles dabar pakeitė kompaktiniai diskai, o nuotraukos spausdinamos vis rečiau. Noras fotografuoti ne retai nugena į žmonos Birutės gėlynus. Jonui labiau patinka nuotraukos stambiu planu, kai matosi detalės (makro), o jai reikia, kad matytųsi visuma: ir žiedai, ir lapai, ir visas didelis krūmas. Tokios nuotraukos, lyg atvirukai, dažnai atitenka susižavėjusioms žmonos draugėms. Pats irgi svetainėje ant stalo ne mažuose rėmuose laiko vieną iš savo darytų peizažų. Šiuo metu J. Kulikauskas naudoja SONY fotoaparatą, bet sakosi norįs NIKON, su geresniais duomenimis. Matyt, akys iš įpratimo gaudo kadrą. Būna, kad ir žmona ką įdomesnio pamato ir siunčia jį fotografuoti. Jonas nepamiršta ir senos technikos – dar užpernai fotografavo su ZENIT, kai žiemą medžiai buvo įspūdingai apšarmoję. Jau su spalvota juostele. Daugybė tokių akimirkų guli lentynose, sudėtos į vokus su spausdintomis nuotraukomis.

Laikas nesustos, bet jūs galite stabtelėti

Metų ratu skriejant laikui nuotraukos netrunka pavirsti prisiminimais, o didžiosios šventės – atskaitos taškais. Kidulių dvaras artėjančių didžiųjų metų švenčių proga kviečia kraštiečius įsiamžinti improvizuotoje šventinėje fotoateljė. Buvo įgyvendinta fotografo Andriaus Ufarto pasiūlyta idėja – kaip senais gerais laikais nusifotografuoti su šeima prie Kalėdų eglutės. Kviečiame pasinaudoti proga ir papuošti savo nuotraukų albumą tokia nuotrauka, kokios dar tikrai neturite.

Parengė Monika Būblaitytė

Nuotraukos Andriaus Ufarto