Lietuvos vyndariai vėl išgyrė Kidulių krašto vyną

Per septynerius metus jau tapo įprasta, kad rudeniui besiritant link žiemos Zyplių dvare (Šakių raj.) susirenka mažieji vyndariai ir kiti Lietuviško vyno aistruoliai. Šiemet šventė „Žalias vynas“ išsiskyrė itin didele pristatytų gėrimų gausa – vyko ne tik akla naujojo derliaus degustacija, bet ir brandintų vynų vertinimas. Kiduliečiai vėl grįžo ne tuščiomis rankomis.

Vyndarystė suartina, net jei skoniai skiriasi

Lietuvos mažųjų vyndarių jauno vyno šventė šįkart buvo kiek kuklesnė, bet gerokai jaukesnė. Jei dažnas pokalbis prasideda aptarinėjant orą, tai vyndariai natūraliai pirmiausia kalbasi apie vyną: ką jaučia, ką užuodžia, kokius kam prisiminimus sukelia. „Skonis draugų neturi,“ – juokdamasi priminė vyndarė, renginio vedėja, ASU doc. dr. Asta Ramaškevičienė iš vyndarystės puoselėtojų šeimos klubo „Vyno kerai“, kartu su vyru Artūru organizavusi šį renginį. Akivaizdu, kad vyndariai turi. Renginyje dalyvavo ištikimas šventės dalyvis, patyręs ragautojas, pats Zyplių dvaro šeimininkas, Lukšių seniūnas, skulptorius Vidas Cikana bei vyndarių šventės rėmėjas ir ilgametis partneris, „Amorim“ atstovas Baltijos šalims ir Ukrainai, Aurelijus Buivydas. Sulaukta ir ypatingų svečių – profesionalų iš įmonių grupės „Alita“ (iš Alytaus bei Anykščių gamyklų). Panašūs vyno gamintojų, mėgėjų ir profesionalų vertinimai verčia manyti, kad po buvusių Zyplių dvaro arklidžių stogu susibūrę bendraminčiai jau įvaldę vyno degustavimo meną.

Mastu prilygo vyno čempionatui

Jauno vyno degustacijai buvo pateikta 20 vynų ir 5 midūs. Pirmą kartą šioje šventėje buvo pristatyti ir brandinti gėrimai – 14-kos gamintojų vynai ir midūs. Jų vertinimas padėjo ne tik gamintojams sužinoti ragautojų nuomonę, bet ir pastariesiems suvokti, kaip keičiasi vynas bręsdamas. Pasak Kauno kolegijos Maisto technologijos katedros dėstytojos dr. Aušros Šimonelienės, vyno spalvą, kvapą ir skonį keičia ne tik laikas, bet ir vyndario išmonė. Ji pasakojo, kad svarbu ne tik laikas, bet ir brandinimo sąlygos bei naudojami priedai. Mokslininkė sąmojingai lygino vyrus ir vynus: kokie jauni ryškūs ir dramatiški, o brandieji švelnesni, jų savybės priklauso nuo to, kur ir kaip gulėjo. Lietuviškos vyndarystės puoselėtojai įsitikinę, kad vynas – bendravimo, o ne svaiginimosi priemonė, mat ragaujama ne skrandžiu, o įtraukiant visas jusles, netgi fantaziją. Tai patvirtina ne tik tokiuose renginiuose tvyranti gurmaniškai poetiška atmosfera, bet ir vyndarių kalbos apie vyno gamybos specifiką. „Žmonai svarbiausia, kad būtų gražu,“ – juokavo vienas vyndarių tikindamas, kad svarbu žinoti, ko nori, mat dažna namų šeimininkė tenori nustebinti svečius savo gamybos produktu. Vyrų ambicijos ne retai didesnės.

Mokosi vienas iš kito, bet daugiausia iš savo klaidų

Nors susirinkę vyndariai dalinasi patirtimi, kartu dalyvauja mokymuose, keliauja į užsienį susipažinti su kitų šalių vyndarystės tradicijomis, tikina, kad daugiausiai išmokstama iš praktikos ir savų klaidų. Vyndariai, į gamybos procesą įtraukę šeimos narius, juokauja, kad kartais sprendimų priėmimo akimirka gali tapti ne tik aistringu ginču, bet net šeimos skilimu. Žinoma, tokia veikla labiau suartina, nei skiria, ką rodo vyną gaminančių Romualdo ir Editos Dapšių, Rimantos ir Vyto Poderių bei brolių Samuolių duetai bei jų atrasti unikalūs skoniai. O štai Raimundas ir Lukas Nagelės bei Juozas ir Tadas Vilkeniai metė iššūkį ne tik skonio, bet ir kartų skirtumams. Abi tėčių ir sūnų komandos prisipažįsta, kad kartu dirbti nelengva, tačiau iš ginčų ir abejonių kyla geriausios mintys. Tiek „Roksala“, tiek „Kidulių krašto“ vynas turi savo krašto maisto paveldo pažymėjimus, todėl gavęs žodį R. Nagelė skatino kolegas kuriant vynus ne tik įgyvendinti savo norus, bet ir atskleisti vietovės specifiką. Nors atrodo, kad visoje Lietuvoje oro sąlygos gan panašios, tačiau pasigilinus galima atrasti ne maža regioninių skirtumų.

Lyderiauja lietuviškos uogos

Nors lietuviai jau mokosi gaminti vyną iš savo užaugintų vynuogių, tačiau lietuviškos uogos neužleidžia aukščiausių pozicijų. Būtent jos turi lietuvio akį labiausiai džiuginančias spalvas, pamėgtus aromatus ir, puikiai pažįstamus, galbūt todėl taip gerai vertinamus, skonius. Sausų vynų kategorijoje geriausiai įvertintas buvo Gintaro Pekūno juodųjų serbentų vynas, antras liko Artūro Ramaškevičiaus baltųjų serbentų vynas „Zyplys“, o trečias – Juozo Vilkenio „Kidulių krašto“ vyšnių vynas. Pastarasis itin sudomino vyndarius, nors paslaptis paprasta – seno, išpuoselėto šeimos sodo uogos. Pusiau sausų vynų kategorijos lyderis Remigijus Šimkus gavęs apdovanojimą už „Kuldaubės“ aviečių vyną tokį, daug kam latviškai skambantį, pavadinimą paaiškino paprastai: „Kaip koks Šampanės regionas.“ Smagų juoką sukėlė ir antrąją vietą pelnęs Artūro Kaminsko juodųjų serbentų vynas, daug asociacijų turinčiu pavadinimu, „Naminukas“. Trečias kategorijoje liko Vido Skrinsko „Medžioklinis“ vynas. Midų kategorijoje užtikrintą pergalę pelnė išskirtinio skonio Eriko Augustinavičiaus aviečių midus garbingoje antroje vietoje palikusi Juozo Vilkenio „Karališką midų“. Brandintų gėrimų kategorijoje didžiausiomis simpatijomis buvo apdovanotas Eriko Augustinavičiaus „Kunigaikščių midus“, antra vieta teko Raimundo ir Luko Nagelių pusiau saldžiam juodųjų serbentų vynui „Roksala“.

Parengė Monika Būblaitytė