Tautodailininkė Julija Macijauskienė švenčia garbingą jubiliejų

Nesitiki ir net nesinori sakyti, bet visgi jau 75-ąjį! Pernai gimimo dieną pažymėjo sūnaus dovanotas skrydis oro balionu ir šiemet J. Macijauskienės noras išbandyti ką nors nauja ne mažesnis. Nors ne „močiutiškų“ patirčių sąraše jau ir pasivažinėjimas kartingais Smalininkuose, ir anūkės dovanotas skrydis parasparniu. Visada energinga ir gyvenimo džiaugsmu spindinti buvusi mokytoja sutikta kokiame naujame projekte vis šypteli ir sako tą patį: „Pakvietė – negalėjau atsisakyti.“ Jei ne darbais, tai išmintingu žodžiu ir patarimais prisideda prie įvairiausių veiklų, o kraštiečiai su džiaugsmu semia tą užkrečiančią jos sielos šilumą. Smagiausia, kad garbingas amžius tam visiškai netrukdo ir netgi tampa svariu privalumu. Menininkė randa kalbą su visais ir kiekvieną veiklą, prie kurios prisideda nuspalvina savo universaliu kūrybiškumu.

„Trūksta laiko,“ – prisipažįsta J. Macijauskienė ir tuo sunku patikėti pagalvojus apie didelę dalį jos bendraamžių, kurių didžiausia pramoga jau tik televizorius ar pasivaikščiojimas iki parduotuvės. Sako, kad optimizmą išlaikyti padeda prisiminimas, ką išgyveno jos mama, kai prieš 75 metus ryte girdėjo automatų serijas prie Kukarsės šaudant žydus, o po pietų pasaulį išvydo mažoji Julija. Žinoma, tarp eilučių kartais ir nuskamba, kad jos laikas baigiasi, tačiau jau kitą akimirką senjorė šypsosi ir ore grakščiai „lipindama“ pirštais pasakoja apie naują kūrinio idėją. Kidulių dvare jau buvo eksponuota įspūdingų tautodailininkės juvelyriškų karpinių paroda, o dabar J. Macijauskienė prisipažįsta ruošianti kitą.

„Paukščiai,“ – per daug neišduoda ji paklausta, kas bus parodoje ir nustebina, – „iš medžio.“ Smulkus ir lengvas darbas atrodo deramas žaviai moteriškei, o štai medžio masyvas… Žinoma, nelieka abejonių, kad čia tik intriguojančios detalės – menininkė, kaip visada, nustebins kažkuo nauju, kažkuo, rodos, elementariu, bet kartu itin nepaprastu. Dabartinį laikotarpį ji vadina paukščių era. Vienas medinis J. Macijauskienės rankų dirbinys jau tapo Kidulių dvaro istorijos dalimi – tai ji padarė antspaudą su kryžialapiu. Šis puošybinis elementas dvare naudotas nuo seno, tačiau dabar tapo moderniu logotipu. Tokiais būdais menininkė su savo išmintimi ir talentu tampa gyvybiškai svarbia jungtimi tarp praeities ir ateities.

Julija Macijauskienė prisipažįsta, kad parodos nėra jos tikslas. Jai tiesiog patinka kūrybinis procesas. Ir tuo patikėti ne sunku – apstu projektų prie kurių menininkė prisidėjo neatlygintinai ir gal net mažai kam žinant. Ji žinoma ne tik Kiduliuose, kur užaugo, bet ir visame Šakių rajone. 2013 metais net gavo „Metų tautodailininkės“ titulą kaip karpinių meistrė. Atsiėmusi „Aitvarą“ J. Macijauskienė pripažino besijaučianti šiek tiek nejaukiai. Žinoma, bene labiausiai buvusi mokytoja didžiuojasi savo mokiniais. Vienas jų – profesionalus fotografas Andrius Ufartas. Ji ne tik kadaise paskatino jį užsiimti mėgstama veikla, bet ir dabar tai giria, tai motiniškai kritikuoja džiaugdamasi, kad jis vis dažniau lankosi gimtinėje ir prisideda prie kultūrinės veiklos. Be abejo, ne vieną įsimintiną gyvenimo pamoką iš Julijos Macijauskienės gavo ir tie, kurie nė karto nesėdėjo jos klasėje – sunku neišgirsti išmintingų žodžių ir nesižavėti jos rodomu pavyzdžiu.

Juliją Macijauskienę su jubiliejumi sveikino ne tik Kidulių seniūnijos seniūnas Mindaugas Mykolaitis su kitais darbuotojais, bet ir Šakių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vadovė Regina Ūsienė, Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Papievienė ir Šakių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis.

Parengė Monika Būblaitytė