Julijos Macijauskienės paukščiai žiemos Kidulių dvare

Lietingą lapkričio 19 dienos popietę Kidulių dvare buvo atidaryta tautodailininkės Julijos Macijauskienės paroda “Mano paukščiai”. Sunku apsakyti tą pavasarišką lengvumą širdyje, kuris apima iš darganos įėjus į šviesią Kidulių dvaro laisvalaikio salę, kur eksponuojami tautodailininkės darbai. Akys bėgioja nuo šakos ant šakos, nuo vieno margo sparno iki kito, o bendra kompozicija, papildyta paukščių čiulbėjimo garsais, įtraukia į savo pasaulį.

15168640_1348507911826428_3066266831917801922_o

Menininkė pabrėžia, kad paroda ne šiaip pavadinta „Mano paukščiai“. Juokiasi prisipažindama, kad daug kas kopijuota iš gamtos, tačiau sutverta jau pagal pačios norus ir fantaziją. Vienovės su gyvąja gamta taip pat laikomasi pritaikant įmantriai išsiraičiusias medžių šakas ar kitus natūralius elementus. Parodai pritaikyti ir kartą žmogaus rankomis jau apdirbti, tačiau atliekomis tapę ir naujai pritaikyti medienos ruošiniai. Žinoma, svarbus ir antrinių žaliavų perdirbimo momentas, tačiau kūrėjai čia svarbiausia intuicija – meninį potencialą ji sugeba įžvelgti netikėčiausiose vietose. Būtent to Šakių vicemeras Egdaras Pilypaitis linkėjo ir švietimo sistemai, kurioje dailės mokytoja dirbusi J. Macijauskienė paliko žymų indėlį.

„Lyg sektumėte savo pasaką,“ – žavėjosi E. Pilypaitis parodos vientisumu prasitaręs, jog dar rugpjūtį matė ne mažą dalį menininkės kurtų paukščių ir nekantravo pamatyti kaip jie bus eksponuojami. J. Macijauskienė neslėpė, kad ir pačiai komponavimas tapo rimtu galvosūkiu, nors klausantis jos pasakojimų apie kūrybinį procesą atrodo, jog paukščiai tik ėmė ir sutūpė kur patiems mieliau.

Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja A.Kasparevičienė stebėjosi, kaip nuo ypatingai preciziškų popierinių karpinių buvo pereita prie visiškai kitokios darbinės medžiagos. J.Macijauskienė tik juokėsi tikindama, jog dabar išgyvena paukščių periodą ir jaučia, kad dar ne pabaiga. Ją sveikindamas sūnus Žilvinas nedžiūgavo išgirdęs tokią naujieną ir prisipažino jau tikėjęsis į dirbtuves grąžinti vyrišką tvarką. Menininkė meilę medžiui aiškina paprastai: siuvėjos ir staliaus namuose buvo pakankamai skudurėlių žaisti su lėlėmis, tačiau nuo pat vaikystės ji mieliau rinkdavosi skiedras.

Artimiau J. Macijauskienę pažįstantieji prisiminė, kad ji niekada nebuvo didelė gėlių mylėtoja ir aplink namus mieliau sodino medelius, tačiau, kaip sakė buvusi Kidulių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Ūsienė, įteikdama nedidelį daigelį rausvais žiedais, norint, kad lakštingala nutūptų kieme, reikia rožės krūmo. Pasak Kidulių dvaro keramikos dirbtuvių projekto iniciatorės Ingos Navlickienės, visada aktyviai veikianti tautodailininkė gebanti savo talentu aprėpti daugybę sričių, matyt, bus grybštelėjusi Laimės paukštei už uodegos. Kaip dar viena infekuotoji J. Macijauskienės paskutine aistra – keramika, prisistatė menininkė Rasa Grybaitė. Ji taip pat patvirtino ne tik parodos autorės universalų talentą, bet ir dosnumą dalinantis tuo, kuo yra turtinga: idėjomis, literatūra, medumi ir arbata.

Pati lyg ugninis paukštelis dėmesio centre sukosi J. Macijauskienė ir net sugundė susirinkusiuosius sudainuoti porą dainų apie paukščius. Parodos atidarymo svečiai namo vežėsi ne tik džiaugsmingą nuotaiką, bet ir dovanų – mįsles įminę ir užduotis atlikę gavo po mažą paukštuką. Visi buvo pavaišinti „paukščių lesalu“ pavadintais skanėstais.

Kaip gimė pirmieji darbai, kam buvo gaminami 40 paukščių, kodėl kiemsargiui Amsiui atminti buvo padaryta pelėda, ką parodoje veikia varlytė ir kuo panašūs žvirblis ir lietuvis užsienyje – dar galite sužinoti Kidulių dvare. J. Macijauskienė juokauja, kad paukščiai peržiemos ir grįš į jos dvarą, kur niekada nevysta langinėse išpieštos gėlės, o išdidūs paukščiai iš tolo pasitinka atvykstančius.

Parengė Monika Būblaitytė

pauksciai2016

Kidulių Dvaras tapo tautodailininkės sukurtų paukščių žiemos rezidencija.

Posted by Būblaitytė Monika on 2016 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Jums taip pat patiktų